Apie gyvenimą 5

5 dalis

Aš rašau lietuvių kalba, tai turbūt visiems aišku. Norėčiau truputėlį parašyti apie Lietuvą. Tingisi man šįkart rašyti kokias nors ilgas įžangas, eisiu tiesiai prie reikalo. Kur link ritasi Lietuvos kultūra? Žinoma, ji kyla, bet dar daugiau ir krenta. Girdėjau aš ne kartą ir ne du, kaip kas nors (gatvėj ar dar kitur) uždainuodavo “Kas nešokinės, tas pyderas!”. Galbūt aš kažko nesupratau, bet… Bet tai visiškas idiotizmas. Aš net neįsivaizduoju, kam šauna į galvą dainuoti šitai! B`avarų “Angelai” palyginus dar nieko. Lietuviai (ne visi) jau yra tokie idiotai, kad pradeda dainuoti tokias dainas. O svarbiausia, kad liaudžiai patinka! Jums turbūt atrodo, kad aš šneku kaip koks senis… Ot įsivaizduokite, kaip viskas būtų, jei ši dainelė virstų Lietuvos himnu. Daug kas sutiktų, nes jiems ši daina labai jau patinka, ir visi jie džiaugsmingai šokinėja. Taigi, pirmas pavyzdys. Olimpinės žaidynės, krepšinis. Paskelbia Lietuvą, išeina Žalgiris. Pasigirsta Lietuvos himnas – “Kas nešokinės, tas pyderas!”. Ir pradeda visi Lietuviai džiūgauti, šokinėti – ak, kokie mes išdidūs. O tie visi užsieniečiai tik sėdi kaip pyderai ir spokso, nesupratę kas vyksta. Kitas pavyzdys – Sausio 13-osios minėjimas po 13-os metų. Ak, tokia data! Užkuriami laužai prie parlamento, atvažiuoja pats Prezidentas. Aplinkui marios žmonių, visi kažko laukia. Taip, pasigirsta muzika, visi susikabina rankomis ir šokinėdami džiugiai dainuoja “Kas nešokinės, tas pyderas!”. Viskas atrodo taip gražiai, kad net verkt norisi. Toks jausmingas minėjimas Sausio 13-osios aukoms… Ak…
Taigi, taigi. Viso šito, žinoma, nebus. Tačiau tai verčia pamąstyti. Net vien dėl cenzūros… Ir man, asmeniškai, kažkam baubiant šiuos žodžius, šokinėti visai nesinori. Ir tai visai nereiškia, kad aš pyderas. Tiesiog aš negaliu ir nenoriu būti visišku idiotu. Štai kaip.
Na, o kodėl gi mums nepažvelgus giliau į gyvenimo prasmę, į mūsų pačių esybę? Žmogus yra bejėgis lemties akivaizdoje. Pastoviai vyksta konfliktas tarp praeities ir ateities…, tie pakilimai ir nuosmukiai tėra uždaras ratas. Mes kylam kopėčiomis aukščiau žvaigždžių, o po to staiga krentame, kaip kokios valytojos numesta mazgotė. Prie viso to net patarlę galiu priminti – kuo aukščiau kilsi, tuo žemiau krisi. Tiek apie žmogaus esybę.
Aš dar galiu daug ko prirašyti, mielieji skaitytojai. Tiesiog šiuo metu man nekyla mintys, nežinau kodėl. Norisi atsipūsti, pamiegoti. Miegas yra labai geras ir sveikas dalykas, jeigu dar nežinojote! Tai jeigu jūs per visus savo gyvavimo metus nė karto nepabandėte pamiegoti, pabandykite dabar! Kartą pamiegoję – negalėsite sustot. Sustoja tik traukiniai, arkliai, išgirdę komandą “brrrrr”, sportininkai priešais starto liniją, automobiliai prie šviesoforų, vyrai lytinių santykių metu (būna ir taip, kad lovoje išgirsti “aš noriu skyrybų”, ir tada gali pasirodyti, kad kažką darei ne taip ir partneris nepasitenkino), sustoja laikas. Bet ne tas laikas, kuris nesustoja. O sustoja būtent jūsų laikas. Kiekvienas jūsų dar turite ir savo laiką, kurį išnaudojate tinkamai arba visai netinkamai ir veltui. Ir būna taip, kad jums iš viso neverta gyventi, “verkia laikas tinginio leidžiamas”. Aš dažnai tingiai leidžiu laiką. Gal daugiau laiko skiriu sau pačiam, savo dvasiniam praturtėjimui, savo vidinių konfliktų aiškinimuisi, nei, pavyzdžiui, sodo lysvių kaupimui (keistokas pavyzdys, a ne?).
Na, užbaigdamas šią dalį štai ką jums pasakysiu (cho cho cho!):

KAS NEŠOKINĖS, TAS PYDERAS!!!