Dangus ištižėlis
sūpuoja kojas,
apautas vatos batais
medvilniniais,
Ir orientaciją
vis savą deklaruoja,
sušvisdamas virš gatvės
žydrmarškinis...
Jis jaučias įžymus,
nes į jį spokso
daugiabučių akys,
lietum apvarvėję...
O pastarasis:
šlapias ir maurotas
savo vaikus -
lašus -
po žemę sėja...