Vaza

Visą vakarą negalėjau nuleisti akių nuo jos dovanos. Keista, kodėl ji man padovanojo tą didelę akmeninę vazą. Žiūrėdamas į ją jutau sklindantį šaltį ir begalinę tuštumą. Nedrįsau ten pamerkti gėlės. Rodos, toji vaza buvo skirta visiškai ne tam. Kodėl aš prieš jai išeinant nepaklausiau ,ką man su šiuo daiktu daryt. Ne. Jei būčiau to paklausęs, mažų mažiausiai atrodyčiau kvailai. O gal aš per daug stengiuosi įsigilinti į daiktų prasmę, nuolat ieškau kažkokios sąsajos su jos ir mano pasauliu. Bet juk kažkada ji pati man yra sakiusi, kad niekas niekada nieko nedaro šiaip sau. Visai susipainiojau. Tai pats keisčiausias gimtadienis, kokį tik man yra tekę švęsti. Nėra nė 12, o aš vidury kambario stoviu visai vienas ir jau geras dvi valandas nenuleidžiu akių nuo šio akmens.
  Pasiėmęs vazą užrakinau buto duris ir pasileidau laiptais žemyn. Turiu pasivaikščioti po miestą, nes kitaip tos mintys mane visą suvalgys. Ir tik žengiant šaligatviu man toptelėjo keista mintis – kodėl aš ją pasiėmiau? Tampau su savimi tarsi ji būtų gyvas daiktas, be to , ji juk velniškai sunki. Žmonės dabar tikriausiai spokso į mane kaip į bet kurį kitą vietinį keistuolį. Nusprendžiau nueiti ant tilto ir pasižiūrėti į upę, plukdančią daugelio, po sunkios darbo savaitės išvargusių, žmonių  mintis. Ir čia pasijutau visai svetimas. Visi nenuleido nuo manęs akių. Taip ir norėjosi jiems garsiai sušukti, kad ne skandintis čia su tuo akmeniu atėjau. Galų gale, net jei taip ir būtų, tai juk mano gyvenimas ,su kuriuo galiu elgtis kaip tinkamas. O gal aš šiek tiek perdedu. Juk ne pats save sukūriau. Tačiau pats gyvenu ir nemanau, kad kam nors rūpi tai ,ką aš darau. Reikia liautis. Kas man pasidarė? Nesvarbu, gal mano gyvenimas ir keistas kaip šioji dovana, bet jis vienintelis. Ir man visai tas pats, kad siela gyvens amžinai, aš tvirtai žinau, kad toks gyvenimas, kurį gyvenu dabar, jau niekada nebepasikartos. O juk aš nesupratau visai ne dovanos. Tai paprasčiausia vaza. Šiandien pirmas vakaras ,kai iš jos lūpų neišgirdau žodžių, kurie man būdavo reikalingi kaip oras. Ji nepasakė, kad mane myli. Ta tyla prieš jai išeinant buvo milijonus kartų sunkesnė už bet kokį akmenį.
  Aš pakėliau vazą virš galvos ir sviedžiau ją iš visų jėgų į upės bangas, tarsi užversdamas paskutinį mudviejų draugystės puslapį. Giliai įkvėpiau nakties gaivos ir atmerkęs akis aplink save pamačiau visai kitą pasaulį. Nebuvo neapykantos, nebuvo pykčio, nebuvo melo …nebuvo jos, bet aš pasilikau sau save, o tai svarbiausia.
  Niekada nesistenk sulaikyti paukščio ,pasiruošusio išskristi. Žiūrėk į savo laimę atmerktomis akimis, nes kitaip manysi, kad paukštis vis dar tavo rankose, nors iš tiesų bus likusi tik jo plunksna, kurią pamerkęs į rašalą parašytum daug liūdnesnę istoriją.