Laiškas draugui donžuanui

Jei tu – ugnis, aš – gabalas lavos, kuri jau kartą išsilydžiusi, vėl nebetirpsta.
Jeigu staiga tu panorėtum tapti minkštu moliu po mano kojomis, aš būčiau lengvas vėjas, kuris tik vos vos judina medžių viršūnes ir niekam kitam nepasiekiamas. Kuris, nei glosto, nei džiovina tik, rodosi, yra sutvertas tam, jog tylų vasaros vidurdienį kažkaip matytusi, jog slenka laikas.
Jeigu tu būtum ledas ir pati žiema, tai aš nebūčiau upė, nuo tavęs netekusi žado. Aš būčiau storas ruonis, ar vėplys su ūsais ir, man atrodo, murkčiau.
Ir tai nereiškia, kad yra nemeilė, tai reiškia, kad įsimylėjimo nebus.