Metraštis

Sparniukai suvirpa padangėj bekraštėj,
gracingai ir kerinčiai sninga iš lėto,
žibintai nutilę palinksta prie rašto –
jie metraščius pildo. O pėdas sumėto

drovi šiluma, nutipenus per tylą,
guviai susijuokia nemiegąs upelis,
supainiotos mintys nurimsta, prabyla,
ir štai – jau per lauką mažytis takelis

nusliuogia lėtai, bet užtikrintai. Rasim,
ko ieškom ir ras, tas, kas mūsų ieškojo,
(tik nepasiduokim. Tikėkime) Drąsiai
šalna atšuoliavus delnuos pasikloja...

Naktis nusižiovauja. Taisos suknutę,
akutėm pamerkia – Mėnulį ji gundo,
o metraštin brėžia žibintai eilutę:
svaiginančiai tyliai Pirmadienis bunda...