Pažadai netrupa

Laikas meiliai paglosto pakrantę,
sustyguodamas jūrą ir molą,
Knoso rūmuos trobelę surentęs,
jis truputį, lėtai, bet nutolo...

Nutipeno per Kretą, Atėnus,
(Jerichonas rankovėj jau snaudžia),
gabalėlį dangaus pasiėmęs,
rūpestingai rankutėj suspaudžia...

Jis netyčia – tik eina nedrąsiai,
ir nekaltas, kad marmuras skyla,
fėjos sakė – stebuklą surasim!
Jis ir ieško. Žingsniukai per tylą

ataidėjo jau čia. Čia! Pašonėj...
Nebijok. (kas ir kas tu bebūtum)
kad ir kur bekeliautum – ar kloniais,
ar žaliu nušlamėjimu rūtų...

Laikas tykina, slenka, žingsniuoja,
Štai padangė vėl puošiasi auksu,
Saulės suknios jau toly žėruoja...
O tavęs – gal nekantriai – bet lauksiu.