nedidelis tiltas per Strėvą
ir minkštas šventorius už nugaros,
taip sušąlama kartą per žiemą,
o žiemos kartojasi...
Tu pradėsi kalbėt
ir nuo kranto atsistumia ledlaužis,
aš matau kaip netilps, kaip šventorių kliudys,
o tada nikotino ir daug, ir dar
įspūdingo gyvenimo gabalas
už korėtos bendrabučio sienos,
už betoninės Tėvo ramybės
skleidžiasi gėlės su užtaisu,
gėlės vėlyvo vasario spalvom, kaip
saldu, kad žiema, kai žiema-
-savo pėdas matai, savo Starką matai
ir girdi kaip per nugarą voverės bėga...
klausaisi kaip taikinį Palevo akys sušildo,
ir visa, kas buvo per jėgą, -
-išklauso raudona ovalo dėmė-
-suledėjusiu žiedu į kotą- ir štilis-
pažįstamos patirtys. ir būtent Žiežmariuose. ar nekeista? tik gėlės gyvesnės buvo. nes vasara. o gal kad 'buvo'. :)) p.s. o verbalinis gyvenimo įspūdžio perteikimas - 4.
nu va dar vienas kokteilis. Visko čia rasi - ir ramų intro (2 eil.) ir originalių pastebėjimų 'o žiemos kartojasi', ir 'atsistumiantį' ledlaužį (pats atsisumia? - įdomu). Aišku , jei nepaklausi savęs, kokios tos "vėlyvo vasario spalvos' - ok, o jei paklausi? Strėvos rapsodija, greitkelis, palestina, žodžiu - erdvė neribota, suprask kaip nori. Va, Starka - čia nuo dūšios, bet vien Starka gyvas nebūsi - pats bandžiau, pats žinau.