Vieną kartą

Vieną kartą žemėj niekas negyveno.                                 
Kitą kartą negyveno ne tik niekas.                                 
Niekur, niekad, dar anksčiau, ir net nuo seno
niekino gyvenimą lyg nieką sliekas.

Lyg iš niekur išsikrapštė jis sliekienę
ir abu dažnai gyveno vieną kartą.
Užvažiavo, susilaukė slieko vieno,
suskaičiuot mokėjo vieną ir pabarti.

Pirštais iki dviejų sudėliot pramoko         
ir nusprendė pagyventi kartą antrą.         
Susilaukė -  pasakyt net gėda žmogui:
su dviem kojomis ir kalbantį dar mantrą.

Laikas baigės. Niekas nenorėjo mirti
vieną kartą, antrą kartą ir net trečią.
Tas dvikojis užsikūrė tokią pirtį,
kad net sliekas tapo kartą svečias.

Nuo to laiko sliekas žemėj – jam juk gėda!
O virš žemės žmonės kartais pagyvena.
Sliekas žemę, o anie viens kitą ėda.
Sako, šitaip buvo ir yra nuo seno.