“Viena diena metuose - šventė“ arba „„Herodoto“ laisvalaikis“

Kaip kartais balti žirgai vaidenas,
Kaip duria žaibas į užupakalį,
Tai neteks daugiau piktžodžiauti
Atsirėmus į užčiauptą butelaitį.
Rodosi pabaisos iš Merkito šalies
Ir jaučiuosi lyg našlaitis
Priglaustas eremito į velnio šeimyną.
Nusikaltau...
Nepagirs manęs gerasis samarietis,
Pramiegojau šventę - „sol invictus“*,
O taip stengiausi...
Bet užgriuvo dangaus skliautas,
Pasipylė upelis...
Neprisimenu daugiau,
Iki kol kažkoks germanas,
Šaukė atkišęs į mane „frameas“*.
Atsikėliau,
Nubraukiau šerkšną nuo langų,
Ir vėl...
Turėjau garbės su Oidipu,
Sėdom į vielabraukį,
Nubraukė mus į taverną
Pripildyt sudulkijusias gralių šukes.
Pasirodė, aš daugiau pakeliu...
Kitą dieną bulvių maišus nešiojau...
Pavėjuj...

P. S. Ir Oidipas jau nebe karalius,
      Sakiau, - „karūnos nepragerk!“.
*sol invictus - senovės krikščionybės „nugalėtosios saulės“ šventė.
*frameas - taip senovės germanai vadino savo ietis.