pokalbis antroje laiptinėje (po 20 metų)

Pokalbis antroje laiptinėje
Po dvidešimt metų

- Labas, Jonai. - Išgirdau šūktelėjimą tik išėjęs iš savo tėvų buto.
Pažvelgęs į viršų pamačiau moterį, gana stambaus sudėjimo. Nepažinojau jos.
- Ar neprisimeni? Neprisimeni savo vaikystės draugų? Ar neprisimeni, kaip prieš dvidešimt ar kiek metų pasakojau tau apie sanatoriją, ar pameni, kaip žaisdavome mamą ir tėtį? - moteris pylė klausimus vieną po kito.
- Labas. - Labai lėtai pasisveikinau su ja, vis dar nežinodamas su kuo kalbu.
- Ar neprisimeni Liucijos Baugelytės? - paklausė ji.
Dabar prisiminiau. Prisiminiau ir žaidimus, ir pasakojimą apie sanatoriją, ir… higieninių paketų pirkimą.
- Liuse! - Sušukau aš. Labai keista, bet apsidžiaugiau sutikęs savo seną kaimynę.
- Pagaliau, prisiminei. Na, tai kaip tau sekasi? Nagi, pasakok.
- Šiaip tai nė nežinau nuo ko pradėti. - tariau aš, nes nenorėjau pasakoti visko.
- Pradėk nuo to, kad išvažiavai mokytis į Vilnių. Girdėjau, kad tau puikiai sekėsi.
- Jeigu atvirai, tai taip.
Maniau, kad galėsiu išsisukti tokiais trumpučiais atsakymais. Nė velnio.
- Tai pasakok kaip ten viskas buvo?
- Dabar atpažinau Liusę. Ji liko tokia pati įkyri smalsuolė.
- Turbūt žinai, kad įstojau į psichologiją Vilniaus universitete. Baigiau jį, įsidarbinau, sukūriau šeimą. - Nelabai smulkiai papasakojau Liusei savo gyvenimo istoriją.
- Na ir kur gi dabar dirbi? - Paklausė Liucija.
- Vilniuj, Lukiškių kalėjime.
- Negali būti. Ar ne baugu ten dirbti… Aš girdėjau, kad…
- Viskas, ką tu girdėjai yra šlykštus melas. - Pertraukiau Liusę, nenorėdamas klausytis apie tai, ką ji girdėjo. - O kaip tau sekasi?
- Ne, pirma aš iš tavęs viską iškvosiu, o po to pati apie save papasakosiu.
Supratau, kad reikia ruoštis ilgam pokalbiui laiptinėje. Pamaniau, kad reikėtų ją pakviesti išgerti kokios nors kavos, bet atsisakiau šios minties. Jeigu būtume gėrę kavą, tai pokalbis tęstųsi visą dieną.
- O kaip šeima?
- Nieko gero. Prieš penkis metus išsiskyrėme. Kaip sako, nesutapo charakteriai. - Nusijuokiau.
- Jonai, nemanau, kad tai juokinga. Tai labai baisu.
- Suprantu, kad skyrybos nėra juokinga, bet man juokinga tai, kad mes su Irma… Mano eks vardas - Irma. -patikslinau aš.  Mes per vėlai supratome, kad esame visiškai skirtingi. Šešis metus kartu gyvenome. Pastoviai riedavomės dėl visokiausių menkniekių, kol, pagaliau, supratome, kad atėjo laikas išsiskirti. - Bekalbant apie savo praeitį pastebėjau, kad pradėjo drebėti rankos ir gerklė buvo visiškai išdžiūvusi. “Keista”- pamaniau.
- Tai tikrai baisu. Bent jau gerai, kad vaikų neturite.
- O kas tau pasakė, kad neturime. - Nusišypsojau.
- Tai tragedija. – sušuko Liusė. Tai buvo pirmas jos šūktelėjimas viso pokalbio eigoje. - Su kuo vaikas dabar gyvena?
- Ne vaikas, o vaikai. - Teko pataisyti Liusę. Sūnus Martynas, kuriam dabar dešimt ir Aurelija, kuriai poryt sukaks septyni. Gyvena jie su motina. Savaitgaliais pasiimu pas save.
- Tai baisu, Jonai. - pasakė ji.
Išsiskyręs jau penkerius metus, bet tik dabar supratau, kad tai yra tikrai baisu. “Tai tragedija”- šie žodžiai man atvėrė akis. Aš giliai susimąsčiau. Liucija, matyt, to nepastebėjo ir kamantinėjo toliau.
- O kaip… Irma?
- Manau, kad gerai. Dabar ji gyvena su banko valdytoju. Alvydas šaunus vyrukas ir… atlyginimas jo geresnis už mano. Martynas ir Aurelija jį mėgsta…
- Štai būtent. Žiūrėk, kad jis neužimtų tavo pareigų. - “Paguodė” mane Liusė.
- Ačiū. - pašnibždom pasakiau aš.
- Turbūt atėjo laikas ir mano istorijai, ar ne? - paklausė šypsodamasi Liucija.
- Taip. - vėl labai tyliai pasakiau.
- Na, tai pradėk tardymą.
Nusišypsojau ir pradėjau:
- Tai ką gi veikei, kai aš išvažiavau mokytis?
- Kvailas klausimas, - “Tarytum jos klausimai buvo daug protingesni.”- Žinoma, kad baigiau vidurinę.
- Ar įstojai kur nors? - tai buvo pats įdomiausias klausimas, mat žinojau, kad Liusė tikrai nemėgo sėdėti prie knygų.
- Na…- Jau pamaniau, kad išgirsiu, kad ji niekur neįstojo ir visą laiką pradirbo mokykloje sekretore. - Įstojau į dailės akademiją. - Mano viltis sudužo į šipulius.
- Oho. - sušukau aš.
Liucija nusijuokė ir tarė:
- Tikrai “oho”, po pusės metų mane pašalino.
- Už ką? - apsimečiau labai nustebusiu, nors iš tiesų nieko čia nuostabaus nebuvo, kad mano kaimynę pašalino. Dar vidurinėje jai keturis kartus grėsė būti pašalintai.
- Už tai, kad neturėjau žadintuvo ir labai mylėjau vaikinus. - Atsakė ji.
Juoką apie žadintuvą aš supratau, bet apie vaikinus… Taigi tariau:
- Atsiprašau, nesupratau.
-  Jonai Jonai. Koks gi tu nenuovokus, o dar vadiniesi psichologu.
- Eeee…- pavyko ištarti tik tiek.
- Kai tik tu išvažiavai, į penktą aukštą įsikėlė šeima. Šeimoje augo Gedas. Pradėjau su juo draugauti, supranti - vaikščiojome po parkus ir taip toliau. Ar žinai posakį - meilė akla?
- Žinoma žinau. - Atsakiau aš. Šį kartą meluoti man neprireikė.
- Tai va. Buvau apakusi ir nesupratau, kad Gedui meilė visiškai nerūpi, o rūpi tik pats žinai kas.
Galėjau pasakyti, jog nesuprantu Liusės, bet susivaldžiau. Supratau, kad jai bus sunku kalbėti, gilinantis į smulkmenas. Nenorėjau, kad ji pradėtų raudoti.
- Jis gavo ko norėjo. - Tęsė Liusė. - O aš prisipažinsiu, kad man tai patiko. Po kelių mėnesių sužinojau, kad esu nėščia. Gedas tai sužinojęs dingo, lyg skradžiai žemę.
- Nemąstei apie abortą, juk tau buvo tik… - užsikirtau.
- Septyniolika. - Padėjo man Liucija. - Mąsčiau aš ir apie abortą, bet galų gale nusprendžiau, kad privalau gimdyti. Mama sakė, kad padės. Mano mama visada buvo supratingas ir geras žmogus, ar ne? - Kiek į šalį nukrypo Liusė.
- Taip, žinoma. - atsakiau. - Na ir kas gimė?
- Niekas negimė. Penkto mėnesio eigoje patyriau persileidimą.
- Tai baisu. - Niekada nemaniau, kad ši frazė gali būti tokia baisi.
- Gydytojai sakė, kad niekada negalėsiu turėti vaikų.
Palingavau galvą ir nuleidau akis. “Tikra meksikiečių muilo opera. Betrūko to, kad ji pasakytų, kad po kiek laiko pagimdė. ”
- Bet po dvejų metų susiradau vaikiną. - jau supratau, ką reiškia tasai “bet”. - Mūsų santykiai buvo pagrįsti tik kūniškąja meile ir aš vėl pastojau. Supratau, kad reikia bandyti gimdyti. Vaiko tėvas vėl pabėgo tik sužinojęs apie būsimą atžalą.
- Na, ir? - pasidarė smalsu.
- Pagimdžiau. Gimė berniukas. Iš karto supratau, kad bus banditas. Nelabai jis norėjo išvysti šį pasaulį. Išvydęs jį taip baisiai rėkė.
- Bet juk visi pirmagimiai rėkia. - Konstatavau faktą.
- Patikėk, niekas nerėkė taip kaip maniškis. Pirmasis jo ištartas žodis buvo kažkoks keiksmažodis. O dabar pastoviai valkiojasi ištisas naktis kažkur.
- O dabar ar esi ištekėjusi? - Nežinau, kodėl uždaviau šį klausimą.
- Baik juokus, Jonai. Mano charakteris ne toks - man gerai vienai. - atsakė besišypsanti Liucija.
Pasigirdo, kaip atsidarė durys. Kažkoks vyras iš ketvirto aukšto iškišo galvą ir agresyviai paklausė:
- Ar ilgai aš turėsiu laukti?
Pamaniau, kad jis man sakė, bet Liusė jam sušuko:
- Tuoj, meškiuk. - paskui atsisuko į mane. - Tai mano draugas. Turiu lėkti. Buvo malonu. Ar atvažiuosi Kalėdoms?
Linktelėjau galva.
- Puiku.
- Užsuk pas mane, kai atvažiuosi.
- Būtinai. - ištariau aš.
- Sėkmės tau. - Ji lygiai taip pat nusisuko kaip ir prieš dvidešimt metų ir užbėgo laiptais į ketvirtą aukštą. Aš palydėjau ją akimis, atsidusau ir nusileidau laiptais panašiai kaip ir… prieš dvidešimt metų, tik šįkart keliavau ne į parduotuvę, o namo.


2001