Sniego angelas

  Aš bridau, bridau ir bridau per baltą purų sniegą, jis buvo toks purus, kad man trukdė eiti. Ten toliau už kalno pro plikas ir tankias medžių šakas mačiau didelį mėnulį... Jis priminė lėkštę, ne diską ar apskritimą, bet lėkštę, nes nebuvo jame elegancijos, o tikslaiu to mažyčio atšvaitėlio, kuris mėnulį darė nepakaičiamą visų romanų dėtalę. "Tikriausiai šianakt mėnuly šalta..." pamaniau ir sustojau. Nebegalėjau daugiau eiti, nes nebežinojau kur einu, paprasčiausiai pabėkt nuo kažko norėjau, bet buvau per lėta ir per daug pavargus... Tada pargriuvau į šaltą sniegą, nebe purų ir klampų, bet purų ir minkštą..."Ir kodėl aš to anksčiau nepastebėjau?.." Lėtai lėtai neatitraukdama rankų nuo žemės pradėjau plasnoti, paskui tą patį padariau ir su kojomis. Sniegas krito už batų ir tirpo vos prisilietęs prie mano odos, o aš keičiausi kaip pamažu keičiasi tirpstantis sniegas. Naivios, bet liūdnos akys su trupinėliu vilties ir begaline nostalgija pradėjo bėgioti po,žvaigždžių išraižytą, tamsų, bet viliojantį dangaus skliautą... Per mano žandą mažytė, bet karšta, nuriedėjo viena ašara, tik viena...(aš visai neverkiau)
  Staiga kažkas šlumštelėjo šalia manęs kaip iš dangaus nukrito. Nepasakė nieko tik apsikabino per pečius , priglaudė savąją galvą prie manosios, įsmeigė savo žydras akis į tą patį neaprėpiamą dangaus skliautą...
  Nežinau kiek laiko taip gulėjau tik verkti nebeišdrįsau-juk aš jau nebe viena. Tyliai tyliai, vientisai pasklido gerai žinoma melodija "Every summer sun, every winter evening, every spring to ...", o gal man tik taip pasirodė, bet mes pakilom ir nuėjom, lengvai brisdamos per blizgantį ir purų sniegą, o mano paliktas keistas sniego angelas ir toliau žiūrėjo į neaprėpiamą, tamsiai mėlyną skliautą, kurio pašvaistėje,kažkur ten toli, spindėjo didelis romantiškojo mėnulio veidas...