Liejasi siela su tavąja: Džiaugsis bendryste. Žydės ir šypsosis Ant pažinimo medžio Susižvalgydamos. Spės mintis akyse: Šiurpuliukai vilnija Elektros srovele Nugaros oda. Dursteli širdį: Ar suvoksiu tavo Žvilgsnio švelnumą, Be žodžių atsiųstą Jausmo srautą, Šviesą akių gilumos, Širdyje užaugintą? Gal užsiversiu siena, Kad nedrumstum Svaigios vienatvės?.. Pažinojau save: Vienatvės skaidros Nušviestą būtį Dievinu.
kaip Mocartas, kaip Putinas, kaip ... tik ar tikrai nėra nieko savo ir savito? Kalbėjimo kitaip ?
Kas būtų, jei visi taip ir liktume tuose takuose, kuriuos išmynė dar prieš šimtus metų? Esame laimingi, kad galime jais braidyti, bet kartu esame laimingi, kad nebeturime teisės kapstytis ten pat, o skiname naujus kelius - tegu dažnai ir klystkelius.
žinokit, kad jei nerašysist apie abrakadabras ir
visokias technosupersiautulinga ir tokioj temoj sugebėsite nenusileisti žemiau bambos,- liksite nesuprasta. Ir tikrai, kas galės - išpreparuos, išnarstys po kauliuką ir paklaus; "O kodėl nekrato? Matai..."
Linkiu nekreipti dėmesio į materialistų grafomanų pastabas (turiu omenį Ch su R)
žinokite, yra kas jus vertina ir be vulgarumo, ir kitų panašių dalykų. Sekmės.
(gaila nematėte komentu po paskutiniu "Zodzio""eiliumi", beje įvyko stebuklas,- jį ištrynė)
Antroji eiliuko puse visai patiko. O pirmoji - sutinku su Chaimu... nors tai taip individualu. .. Negalime visi pavirsti chaimais ir rachelemis... vel butu neidomu.
Dabar tai: kodėl sielos būtent "liejasi", o ne, pavyzdžiui, "persiskverbia" arba tiesiog "susitinka"? Nes taip įprasta tam tikroje poezijoje. Kodėl pažinimo medis? kad būtų simblis, jis turi turėti lapus, žievės šiurkštumą, priešingu aveju būtų pakakę įdėt skaičiukus su Biblijos citata, na arba sutrumpinimą kokį, prieš tai visus informavus. Kodėl atsitveriama būtent siena? Vėl simbolis; atseit nereikia kurt, nereikia alvot, pakanka paminėt tradicinį motyvą, ir jau viskas aišku; bet tai nėra tas būdas, kuriuo rašomos eilės. Praktikoje elektros srovelė labiau dilgina (net silpna), nei įprasti šiurpuliukai; be kitų dalykų, elektra kelia kažką panašaus į pykinimą... Čia elektra - vėl tik simbolis, atėjęs iš knygų; galbūt yra kitaip, bet tai neparodyta. Dėl viso to - negaliu kalti daugiau dviejų... knygelių? Tiek to; ačiū už dėmesį, prie mikrofono Chaimas OSS ir PGP.
Artima vėlyvąjai V.Mykolaičio-Putino kūrybai - giedra, skaidri kūryba, kada kūrėjas jau buvo paisekęs savo kūrybos pilnatvę. Kažkas rudeniško buvo toje jo kūryboje - giedrai rudeniško.
Eiliukas labai patiko. Prisikabinti nėr prie ko. Moraliai 5 iš 5