Netikiu

Aš pasodinau tave ant sosto
ir garbinau kaip stabmeldys…
Tu tirpai…
Tirpai ne kaip ledas,
o kaip degančios žvakės.
Mano žodžiai kurstė jų ugnį,
ir smilko švelnumo dūmai,
kvapnieji stabų smilkalai…

– Aš tirpstu, tirpstu…
Tas šnabždesys
temdė man protą.

Mane dar svaigina
stabmeldiškų
smilkalų dūmai.
O tu…
Kaip tekanti upė…