Užkimęs šito keisto vakaro balselis.
Į upę lieptas brido ir atgal negrįžo.
Ieškočiau jo, bet laumių pirštai žvilgsnį velia,
paguldo, užkutena, krapina anyžiais,
po klevo nukirsto šešėliu išsimaudau.
Ir laumių ašarom akis svaigias skalauju.
Atleiskite, kad aplenkiau aš jus, už skriaudą
primelšiu vakarinio vyno vietoj kraujo.
Svaigsti? Išminčiai išmintį dugne sumynė?
Aš – ne paveikslas, net galiu išlipt iš rėmų.
Prisėskime, kur tupi vakaras kaimynas.
Pritūpkim - etiketas tokį draugą lėmė!
Aš baltas, iščiulptas armonikos klavišas.
Kokį man vaidmenį šįvakar tylos skyrė?
Nebūsiu siena aš penkta, tegul pamišę
negirdi, kaip svirplys pravirks, ar supsis vyriai,
kur taip šviesu, net mirusieji keltis žada,
užšaldo čia karščiausią horizonto tašką.
Be maršo slenka pilkas antkapių paradas,
užkimęs vakaras po pieno jūrą taškos.
forma skani, o turinys tiek intensyviai tapybiškas, jog susimaliau į kur tas vakaras atvedė. Bet ir tuo atveju, jeigu neatvedė niekur,- gerai praleidau laiką.5.
Žada - paradas. Tašką - taškos. Baltai gera mintis, kai norisi ramybės sąnmaištingoj sieloj, o žodžiai plaukia vakaro rūke. Ir šitaip - miela. Pinketukas.
ok čia viskas, nors aš pvz. rašyčiau tą patį trumpesnėmis eilutėmis, kaip antai: 'Keistai užkimęs vakaro balselis' (iš konteksto aišku, kad kalba apie šį) 'Į upę liepras brido ir negrįžo' (ir taip aišku kur) 'Ieškočiau - laumių pirštai žvilgsį velia', kutena, guldo, krapina anyžiais'. Paklausite kodėl aš taip daryčiau? Pasiskaitykite garsiai ir bus aišku, servus;)