Vaikystės sapnai (Kopūstų raugimas)

Kai gruodu sukaustyto
arimo nugarą
pirmõsios pūgos gyvačiukės
glostė ir patalais dengė,
tumulais nuo kalno
pievomis ir krūmokšniais,
akivarus vikriai aplenkdamos, ritosi,
o skruostai degė žvarbos nubučiuoti,
buvo gera ant krosnies
smalėkų spragsėjimo
ir senolės ratelio dūzgėjimo
vienodo klausytis.
Tuokart moterys,
raudonskruostės mano vaikystės moterys,
peiliais žvitriais ginkluotos,
didžiagalvių kopūstų kelis tuzinus
į trobą parginė
ir ant stalo, baltai nuskobto, išrikiavo.
Spalgenų kraitelė
garbingai užstalėje šypsojosi,
o obuoliai antaniniai
gintariniais skruostais
išdidžiai papūstais puikavosi.
Senolė, nuo verpimo pakilusi,
ruginės duonos kriaukšlę
į kubilo dugną guldė ir laimino.

Tas linksmas peilių šokis,
traškus lapų girždėjimas
moterų rankų glamonėse,
monotoniškas grūstuvo šlepsėjimas,
ir migdantis ratelio burkavimas,
ir malkų krosnyje kalbėjimas,
su vėjo kamine giedojimais,
ir advento gruodo aidėjimas.
Sapnai.