Laisvė

I
arčiau
iki žvaigždės kosmose
kuri ryškėja
vakaro prieblandoje
arčiau
iki kometos
kuri šluoja
savo uodega
baimės žiežirbas
į pavargusią širdį
arčiau
iki pažadėtosios žemės
kvepiančios duona
moters plaukais
žydinčių liepų
šypsenomis
arčiau
tik toli
iki savojo kalėjimo durų

II.

pats įvykdžiau nuosprendį
savo jausmų kalėjime
kasdien išrasdamas
vis naujus kankinimus
be gailesčio keikdamas
visus kurie trukdė
dar sunkesnes grandines užsidėti
dar daugiau nuodų
į taurę įsipilti
ir vis vergauti
su meile
žiūrint į savąjį stabą
visom spalvom žaižaruojantį
nuostabų kankintoją
su šventvagiška malda
akla ištikimybę
tik jam klampinančiam
vis giliau
į geidulių
nepasotinamąją pelkę
įkalintojui
lyg apdriskęs fanatikas dervišas
priklausiau
viską užpildydavo
ir amžinai jo man
ir jam manęs buvo maža

kai atidariau duris
kurios buvo neužrakintos
kurių net nebuvo
nebuvo grandinių
niekas nepylė nuodų
nesaugojo nuožmus sargybiniai
tik kranksėdamos
per juodą nykią dykumą
kuria išsėdėjau ir išgulėjau
per šitiek neveiklos metų
skrido mano naktų
pamėkliškos chimeros
stūgavo
prisiminimų hienos

baisu palikti kalėjimą
bet jis nyko akyse
krito kortų namelis
sklaidėsi degėsių dulkės
dygo usnis jo vietoje
aš turėjau žengti pastatyti koją
ant juodojo smėlio
kurio
šitiek supyliau
statydamas bastionus
nuo savosios laisvės gintis
nei medelio horizonte
tik nesibaigiančios smėlio kopos
ir karščiuojantis protas
šaukiantis vakaro vėsos
žengiu per
juodąjį smėlį
kažkur tamsoje
žinau labai toli
sruvena šaltinis

III.

virš
liepsnojančios upės
mano baltas balandis
virš
liepsnojančios upės
juodais šešėliais
išbadėję baimių grifai
ugnies plėšrūnai
ore lesantis
laisvės minutes
sklando
Šventoji Likimo Dvasia
matuojanti mano
tikėjimą
nepalik manęs
šitas skrydis
gimstančio šauksmas
šviesos greitis
lėtinantis dienų lėksmą
per svajonių
klampų smėlį
dienoraščio
perrašinėjimas dailyraščiu
Griežtoji Likimo Dvasia
skaičiuojanti
mano dienų bėgsmą
dar nepalik manęs

IV.

pavargėliai
ši  naktis
ne paskutinė
nepaslėps jūsų kančios
sušaudyti panieka
tįsantis po beržais
pakelėse
gyvi taikiniai
prie gėdos stulpo
šitaip
tiesiai
į širdį
ne paskutinė naktis
kančios
ji ryto brėkšmoj
grėsmingai
artėdama
ryškėja
juodai
balta
vaiduokliška
baigiau
atsiėmiau užmokesti
dabar jūs
gyva kančia
ačiū
šitaip
ir už mane
pavargėliai
pagaliau neskolingas

V.

ji visada skrenda
visada su sparnais
balta
su burėmis
saulės spinduliais
į žemę skverbiasi
slysta su vėju
pageltusiais rugiais
krenta rudenio lapais
kvėpuoja dygstančia žole
alsuoja bėgančiu žvėrimi
nenutyla juoku
nesibaigia verksmu
aidu atsiliepia

išdidumas kurio
negalima pažeminti
beprotybė kuri
keliauja kosmosu
pas Dievą
kai turi
ko neliks
kai nebevaikščiosi
šiomis gatvėmis

kai klampoji
per tamsą
per rudenio molį
namo greičiau
ir užtrenkti
duris
prieš baimės akis

džiaugsmas kuris
kaip raudonas šampanas
putoja kraujyje
nerimas
šešėliais nubėgantis
rudenėjančiais miškais
kai ilsiesi
nieko nemąstydamas
nieko nejauti
tik kūną
sveriantį
ne daugiau
negu siela stovinti
eilėje prie skaistyklos