Kol gyvatės išnara sudžius,
gal išsigiedrins dangus?
Beldžiuosi lietumi
į tavo širdies namus.
Velkė užsklęsta, -
neįeinu...
Akligatviais bėgu,
saulėtekį nešu.
Kaip patikėti, -
nieks nesvarbu:
nei tavo saulė,
nei mano lietus,
nei Kinijos siena,
užstojanti rytus
į mūsų užutekį
ties bedugnės
kraštu?