Tarp mūsų

Medžio šaka lyg sraigė užsklendžia jausmus,
vėl kyšteli ragelius plonus;
ir kartais žiedą regi miglotame ore;
juodas eilėraščių dievas, rūkais apsidengęs,
tarytum šmėkla slenka į viršų
lelijų gležnumo laipteliais.
Kraštovaizdis - su rusenančiomis liepsnomis:
ten jaukūs mūsų namai,
ten sklando žodžiai kaip žiaurūs elfai.
Kraštovaizdyje susijungia širdys.
Kokia aptemusi ramuma su smilkstančiomis
                                                        ugnimis,
kažkas yra ten, toks meilus, dar nepakylėtas
                                                    nuo žemės.
Dievo akis ir jo pirštai nuolatos krypsta
                                                    į šį plotelį
tarp mūsų lūpų, tai - garsas, išsiūbuotas
                                                    širdies,
o voratinklių namai apgaulingi,
o gražieji rūmai rausvoje prieblandoje -
tik akių dūmimas, ten sėdi sfinksas,
užrištom akim, ir pats mena mįsles,
akmeniniais pirštais leisdamas šiugždančias
                                                    smilgas, -
ar nepasigirs arfų skambesys,
ar iš aušros spindulių neiškils nulieta kolona
su deivės skulptūra, primenančia juodą ruonį,
o gal stovės vyrai ten liekni kaip žvėrys,
almės žydri kriokliai, ašaros purslais į svaigią
                                                    žemę kris,
malonūs pusdieviai apžiūrinės kažkokias
labai prasmingas, pajuodusias šakeles,
gal jie užsiims būrimais?
O aš lindėsiu nuvargęs
menkoje nišoje ir degiosiu žvakes ant žemės;
jų liepsna man primins rasą arba ledo kruopas.
Ir visa tai bus sraigės kriauklė, žėrinti vaizdais,
                                                          spalvomis.
Išlįs du juodi rageliai, tai - dievo akys, dievo
                                                                pirštai,
vis rodantys į kraštovaizdį tarp mūsų lūpų
virpančių, garsas tas, išsiūbuotas širdies.