Kai numirsi, pagiedosiu...

Kaime mane visi  pažįsta. Aš Banaduko Alfukas. Tai reiškia,  kad aš esu trečios kartos Banadukas. Šiaip aš žmogus tvarkingas. Kai kas pavadina mandriau – alkoholikas. Alkoholikas?..
Ne tai ne aš! Aš noriu geriu – noriu negeriu. Kaip užeina… Na, kaip išeina. Noriu, tai aš dažnai… Kartais prisiverčiu – kelias dienas nenoriu: kai pinigų nėra, prasiskolinęs,  ir kai niekas nevaišina, neįpila. Nevaišingi dabar žmonės – siaubas. Yra vienas kitas geras žmogus, bet be pinigų, kaip ir aš, vaikšto. Nežinau, kas tokią tvarką įvedė?.. Žmonėms, kuriems labiausiai reikia pinigų – jų neturi, o tie, kam jų beveik nereikia - turi. Ir dar susitaupo tos kaimo bobikės pensininkės. O  susitaupiusios užsispaudžia: su replėmis neištrauksi. Stiklelio “pilstuko” neįpils – turi joms malkų priskaldyti. Ir avansu neduoda, bijo, dirbti, atseit, negalėsi. Šiaip aš visus darbus moku dirbti. Viską moku – net laidotuvėse giedu.
Anądien sėdžiu prie parduotuvės išdžiūvęs kaip džiovinta raudė, paskutinę cigaretę rūkau ir laukiu. Ma-tau kaimynų Zosė, apsižvalgius ar nėra mūsų “brolių laisvųjų šaulių, ”atvaro duonos.
–    Sveika, tetulyte Zose! – sakau išlindęs iš savo slėptuvės. – Jeigu nori, tai tegul bus ir pagarbintas.
–      Iš kur čia tu, niekdary! Nieko neturiu, nieko negausi! Pasitrauk į šalį! – pradėjo rėkti, lyg šaukdama pagalbos.
– Palauk, tetulyt bobulyt, – sakau. – Aš juk nieko tavęs dar  neprašau, nerėk. Gal darbo turi?
– Atstok, – vėl verda Zosė. – Žinau, aš tavo darbus. Pora valandų dirbsi, paskui mėnesį tau po šimtą gramų reiks rytais įpilti.
–  Tetulyt,  būk gera, duok nors Salomėją Nėrį pagirioms, –  prašau.
–  Tu, liurbi, už mane turbūt daugiau klasių bai-gęs?.. Nežinai, kad ant lito Žemaitė buvo nupaišyta, tie pinigai iš apyvartos išimti.
Gavęs tokią pamoką net susigėstų, pajutęs tokias esmines savo išsilavinimo spragas. Nors  ar aš kaltas, kad mano visa veikla natūriniais produktais įvertinama?
–    Pasitrauk!  Nėra  laiko su tavim plepėti, kar-vės mūkia, paršai kriuksi! –  skeryčiojasi toliau kaimynė.
Ką daryti? Negaliu  aš  jos taip paleisti. Jaučiu, kaip mano lūpos taria žodžius, turbūt iš tos pasąmonės, ar kaip ten?
–    Kai numirsi, Zosytė,  nereikės tau tų gyvulių. O pagiedot tai aš pas tave į laidotuves neateisiu. Pati ži-nai, nekoks tas mūsų ansamblis be mano balso.
–    Dar  nežinia,  kas  pirmas numirs, – jau ne-drąsiu balsu prabilo Zosytė, ir aš  pajutau savo delne ga-na sunkią penkių litų monetą.
***
Nieko nepadarysi, prieš vėją nepapūsi,  šiandien galiu išgerti. Tai aš jums ir sakau: “Aš šiaip sau be progos negeriu”…