Gedulingos mados

Šerkšno nubalintas Antakalnio veidas. Baltos gėlės vainikuose, krepšeliuose, vazose. Kelios geltonos. Rožės. Nuo artimų kaimynų ir tolimų giminių. Geltona, berods šizofrenikų spalva? Kai kam – meilės. Arba neapykantos. Draugystės. Beje, daugumoje psichologinės pagalbos centrų sienos taip pat gelsvos… 
    Saulėtas lapkričio rytas. Atsukus laiką aušta anksčiau. Gali grožėtis patekėjusia saulele lėkdamas į darbą. Arba į bažnyčią. Nebūtinai sekmadienį. Mišios už mirusius darbo dienomis septintą.
      Kunigai – šventi žmonės. Bet net ir jie kartais atlieka apeigas skubėdami ir formaliai. Šventu vandeniu šiais laikais šlakstoma iš modernios laistyklės. Į amžinybę žmones lydi biurokratija. Senos kapinės, kultūros paveldas. Be atsakingų asmenų parašų neturėsi leidimo iškasti duobės. Užkandęs užkask.
      Per gedulingus pietus nebemadinga malšinti skausmo ugniniais gėrimais. Jei velionis nugyveno gražų amželį, o jo draugai ar giminės pasitaikė iškalbingi, galbūt išgirsi kiek hiperbolizuotų kalbų, pagražintų prisiminimų. Jei jis/ji, amžiną atilsį, išvydo pasaulį dar laisvoje Lietuvoje, darbais ar bent žodžiais Lietuvą Tėvynę mylėjo, o ne (gink Dieve) komunizmą puoselėjo, žiūrėk, gal koks bendramintis, ašarėlę šluostydamas ir vištienos maltinį kramsnodamas, primins susirinkusiems sovietinę neteisybę.
      Išgėrinėti, artimą amžinybėn palydint, gal ir nebemadinga, bet kodėl gi laidotuvėse negalima naujų auskarų (rožinių) ir batų (taip pat rožinių) pademonstruoti? Ne galima, bet, matyt, ir reikia, retai juk visa giminėlė besusirenka. Jei jau amžius nelabai tą leidžia, bent pasišnibždėti (tai kas, kad visoj salėj tie šnabždesiai girdis), kas čia gi toks atėjo (Žinau šitą, kaimynka čia. Na gi ta, aktorkos duktė. ) privalu.
      Visgi laidotuvės slegia. Sunkiausia artimiausiems – velionio šeimai, sielos draugams. Ne tik tenka susitaikyt su brangaus žmogaus netektim, bet dar ir reikalus visokius tvarkyt. Gerai, kad šiais laikais beveik viskuo pasirūpina laidojimo biuras. Gerai, kad žmonės palaiko, padeda kaip gali. Laidotuvės suartina. Padeda suprast, koks gyvenimas yra trapus. Laikinas. Paprastai po visų išlydėjimo anapilin ceremonijų, ypač jei mirusysis nugyveno ilgą, gražų gyvenimą, jei jo išėjimui buvo ruoštasi, ateina palengvėjimas. Stengiamasi susitaikyt, atsiprašyt, brangint šalia esančius, šioje žemelėj pasilikusius. Tikintiesiems lengviau. Jie žino, kad ten bus geriau. Visi bijo mirties (daugiau ar mažiau), bet vieni apsipranta, ją prisijaukina. Kiti gyvena bėgdami, nesusimąstydami ir tik laidotuvių sustabdomi.