Laimės atkerėjimas

(TRIPTIKAS)
  I. IŠLEISTUVĖS
   
      Jau  neturi
Tas  ilgesys  prasmės!
Aprimo  vakaras  prisėlinęs.
      Nesulauksi 
Saldžios  nuodėmės.
Nebus  –  pasivėlino.
…………………………………..
Aš,  senas gluosnis
Be lapų,
Ant vaikystės
Aukštojo skardžio,
Dangaus fone
Rudenėjančiame…
Sušlaviau,
Gervių  klyksmo
Pėdsakų  šukes –
Šakomis.
Į  šalto  vakaro
Bangas –
Atšlamėjusias.
……………………………………
Jau neturi
Tas ilgesys  prasmės!..
Nuplauti pėdsakai
Pakrantės smėlyje.
Žarstau  išnykusios
Žvaigždės  žarijas…
Sužėravo, išskrido –
Nepasivėlino…



II. KAS  TU? 

Tavo  saulėtos  akys,
Kuriose sukasi
Išdykėliški
Rugiagėlių  vainikai –
Tiltai  į  nežinią.
Raudonos  šilkinės  skarelės –
Vėliavos  kelyje.
Burkuojantis  balandis  užantyje –
Šiluma.
Apsamanojusi  sena  troba –
Atmintis.
Gulbė, pakilusi  nuo  vandens  paviršiaus –
Netikėtumas
Šieno  stirtoje, dobilai –
Kvapas.
Tyrelio  klampynėje
Raudonuojančios  spanguolės –
Skonis.
Tu – kiekvienam  savaip.

Kas  tu?
Akimirka  ar  amžinybė?
Ištikima  žmona,
Pasišventus  vaidilutė
Ar vėjavaikė  išsidūkus?
Auksas  ar  neturtas?
Valdžia  ar  teisingumas?
Gal  meilės  apžavai?
O gal  jaunystės  pažadų
Naivus  netikrumas?..

Kas  tu?..
Kūnas  ar  dvasia?
Lengvas  prisilietimas,
Ar  sraunios  versmės  išsiliejimas.
Gal  tik  auksas  teka  tavo  gyslomis?
Kokį  svorį  turi  tavo  malonumas?
Jis  lengvas  lyg  krintantis  žiedlapis.
Jis  sunkus  lyg  stabas  iš  bronzos  nulietas.
Gal,  kaip  šešėlis  nematomas, praslenka?

Sakai,  visi
Gauna  tavęs  paragauti…
Kai  kas  net  nejaučia,
Kad  skaidrus  šešėlis  slysta
Pro  jų  lūpas.
Kažkas  drebančiomis  rankomis,
Palieja  brangų  nektarą,
Net  gomurio  nesudrėkinęs.
Išlieja, jo  tiek  daug,
Jog  būtų  užtekę  išsimaudyti..
Niekada  nesulauksi…
Kai  lauki,  tikiesi…
Visą gyvenimą  gali  medžioti –
Nesumedžiosi.
Žmonės laukia  ne tavęs,
O savojo  malonumo.
Godžiai  gerdami  netikrus  pakaitalus,
Nepastebi  sklidinos  –  tikrosios  taurės.
Ir  verkia, net  neišgirdę  lemtingų  žingsnių,
Kurie dar  skamba  praeityje.
Kuriuos  dar  galima  pasivyti,
Išdrįsti  sustabdyti,
Grąžinti  į  dabartį.
Tave  sutikti,
Žmogus  turi  būti  –  visada pasiruošęs.
Taip pasiruošęs, kad  net  nenusiviltų,
Jeigu  nepasirodysi.
Kad  net džiaugtųsi  tavo buvimu,
Kai  dar  nieko  nėra.
Tada  susigėdus  ateisi.
Turi  žinoti –
Laukti  savo žvaigždės!..
Visada  esi  duona  ir  druska –
Kasdien  užsidirbama.

III. SUGRĮŽIMAS

Pažinau  tave –
Vaikystėje,
Pokario  metais.
Buvai  mėtiniuose  saldainiuose,
Kurie  tirpo
Tėvo  kišenėje,
Susimaišę,
Su pigia  karčia  taboka.
Pamačiau – motinos  akyse,
Kai brolis
Grįžo  atostogų.
Buvai  žemuogių  stiklinėje.
Dainose,  kurios
Skambėjo  vakarais.
Knygoje,  kurią
Tik  perskaitęs  užmigdavau.
Mano  neišsenkamos
Vaizduotės  šulinyje.
Pirmajame prisilietime,
Kuris  neišvengiamai,
Kaip  lietus  gegužyje,
Žydint  kaštonams –
Netikėtai  užklupo.

Nors  svajojau
Ir  ruošiausi
Tam  įvykiui
Ne  vienerius  metus –
Kaip  skrydžiui  į  kosmosą.
Kai  vis  saldesnis
Darėsi  pabučiavimas,
Jaučiau  lyg  žvėris,
Nujaučiantis  mirtį –
Prarasiu!..
Nieko  nedariau…
Per  savo  išdidumą –
Išmokau  gyventi
Be tavęs.
Tik  praktiškoji
Tavo  sesuo – sėkmė –
Ištikdavo  mane
Lyg  stichinė  nelaimė!
Praeidavo 
Kaip jos padariniai…
Ar  dabar  turiu –
Ramią,  kasdienišką,
Neišvengiamą
Tarsi  rytmetis,
Tarsi  mano pavargusi
Širdis
Ir protas,
Kuris  tave  sukuria?
Tokia  daraisi  įprasta,
Jog atrodo –
Iš  viso  nėra .
Jeigu  nebūtum,
Stipriau  jausčiau
Tuštumą,
Jau  negalėčiau
Be  tavęs  gyventi…