Prakeiktas internetas. Dieną, kai jis parsitempė namo tą seną, dabar nuolat po stalu girgždantį ir ūžiantį kompiuterį, beveik žinojau, kad nieko gero iš to nebus. Jis tai buvo patenkintas. Netgi labai. Atrakinęs duris ir paspyręs jas koja, skubėdamas vertė ant prieškambario kilimėlio pageltusias nuo laiko ir dulkių tos pragaro mašinos dalis. Apgailėtiną seną beveik apvalų monitorių, išklibusią dulkių kupiną procesoriaus dėžę, netylančią dabar per naktis tarškią klaviatūrą, pelę išlūžusiu dešiniu klavišu ir pelės kilimėlį su skriejančio kalnų slidininko atvaizdu. Iš plastikinio prekybos centro krepšelio dar išvertė visą raizginį laidų su įstrigusiais jame pusantro colio diskeliais, kontorinėmis sąvaržėlėmis, įvairiaspalvėmis jungtimis ir kištukais. Nuo procesoriaus dėžės į mane įžūliai spoksojo ryškiai geltonas idioto veidas. Lipdukas, kuris savo infantilia šypsena turėtų kelti nuotaiką, kažkodėl visai nelinksmai atrodė, greičiau jau grėsmingai.
Zombiai, paprastai smalsiai, o kartais tiesiog audringai reaguojantys į kiekvieną naują daiktą, kažkodėl visai nesusidomėjo kompiuteriu. Vienas po kito skersomis, kad tik neužkliudytų ko, prasibrovė iš virtuvės į balkoną ir nebelindo iš ten visą vakarą. Vėliau, kai jis pastatė kompiuterį pas save kambaryje ant rašomojo stalo ir sujungė jo dalis laidais, zombiai akivaizdžiai ėmė vengti to kambario. Ypač mano zombis. Nežinau kodėl. Juk televizorių jie mielai žiūrėdavo, nors man taip ir liko neaišku ką jie ten mato ir ar mato išvis.
Keletą savaičių po to buvo ramu. Jis užsidaręs savo kambaryje dieną naktį burzgino kompiuterį. Mokėsi naudotis. Dažnai skambindavo savo kolegai, klausinėdavo ką reiškia vienas ar kitas pranešimas, pasirodęs monitoriaus ekrane. Po to išsikvietė telefonistą, kuris pabūręs kažką ties laiptinėje esančiu ryšių skydeliu, prijungė tą kompiuterį prie interneto. Štai tada pasijutau visai išduotas. Abu zombiai tapo vien tik mano. Man nesunku, tiek ten ir rūpesčių. Bet vis dėlto iki kompiuterio gyvenome keturiese. Aš, jis ir du mūsų zombiai. Mano ir jo. Dabar gyvename penkiese. Aš ir du mūsų zombiai, ir jis su savo kompiuteriu. Nepatinka man tai.
Jis dažnai kviečia mane ir rodo kažkokius puslapius internete, su kažkokiais gudriais straipsniais, arba demonstruoja juokingus filmukus, kuriuos įžiūrėti tame, apvalų akvariumą primenančio monitoriaus, ekrane veik neįmanoma. Kad filmukai juokingi sprendžiu tik iš to kaip jis kvatoja žiūrėdamas juos. Man jie visai nejuokingi. Kiek supratau, tai būna kuo kvailiausi skečai ir parodijos. Visokios pašaipūniškos apgaulės. Bet dažniausiai, dėl prastos atvaizdavimo kokybės, aš neįžiūriu nieko.
Jo kalboje atsirado įvairių naujų žodžių. "Parsipūsti", -- sako jis, kai kalba apie kokio nors filmuko, dainos ar šiaip duomenų paketo parsisiuntimą. Arba išdidžiai mesteli ką nors tokio: "nusiripinau, išburninau, nukilinau". Tikrai nežinau ką tai reiškia. Ir nenoriu sužinoti.
O prieš keletą dienų jis man parodė interneto svetainę apie zombius. Tai nebuvo tikri zombiai. Ne tokie kaip mūsų. Ne, tai buvo kažkokių pamišėlių, o gal net iškrypėlių poreikius tenkinančios firmos puslapis. Ta firma gamino labai tikroviškai atrodančius zombius iš silikono. Bent jau nuotraukose jie atrodė kaip tikri. Kaip supratau, buvo galima rinktis pagal žaizdų kiekį ir jų bjaurumą suklasifikuotus modelius. Zombis vyras, zombis moteris, zombis su nuplėšta galva. Nemoku angliškai todėl tik spėlioju, bet manau jie ir smarvės kapsules įmontuoja tiems zombiams. Smarvei išgaravus, galima pakeisti kapsulę kaip ir įvairius kitus priedus. Naujus išpuvimus, kapsules, užtaisytas sintetiniais pūliais, sintetiniais glitėsiais ir sintetiniais snargliais. Dar buvo skiltis su detaliomis, iliustracijomis atvaizduotomis, zombių priežiūros ir remonto instrukcijomis. Jį tai džiugino. Manęs ne.
O šįryt, traukdamas iš jo zombio rankos pašinus net žagtelėjau. Televizorius transliavo "TV parduotuvę". Pasibaigus kažkokio treniruoklio reklamai, įtaigaus balso, sportiškai sudėtas vyras ėmė įtikinėti, kad geriausia dovana draugui, rakandas, kuris visada sukels šypseną gerą skonį turinčiam svečiui yra lėlė, vaizduojanti zombį. Tuomet parodė tą lėlę. Ši buvo visiškai kitokia, nei tos mano matytos internete. Neatrodė tikroviškai. Tačiau taip pat buvo natūralaus ūgio ir perkant ją "TV parduotuvė" dovanojo pirkėjui net du "aštraus kvapo, kiek primenančio nemalonų numirėlio tvaiką, tačiau neperžengiančio padorumo ribų" ekstrakto flakonėlius. Vėl pasirodęs kadre, sportiškasis vyras garantavo, kad pirkiniui nepatikus, mėnesio laikotarpyje pinigai bus gražinami nedelsiant.
Štai šito man jau buvo per akis. Prakeiktas internetas, prakeikti kompiuteriai ir prakeikta prekyba. Prakeikta pažanga. Nusispjoviau vidury kambario, ko šiaip niekada nedarau, ir išėjau į balkoną. Abu mūsų gerokai apipuvę, skleidžiantys natūralų, paržengiantį visas įmanomas padorumo ribas, kvapą, zombiai kažkaip keistai riogsojo kitame balkono gale ir apsimetė, kad žiūri žemyn. Dievaž, negaliu garantuoti, bet mano zombio skruostu riedėjo kažkas panašaus į ašarą. Nors tai galėjo būti ir paprasčiausios išskyros, susidarančios kažkam pūvant jo galvoje. Rūkiau ir mąsčiau apie tai, kad bet kokiu atveju, to kas riedėjo zombio skruostu nepakeisi jokiomis keičiamomis kapsulėmis ar dovanų gautais flakonėliais. Buvo pikta.