Kibire meilė...

Pameni tą šaltą mano prisilietimą? Tu nusipurtei ir sušnibždėjai: "Šalta". O mano širdis tą akimirką verkė, aš moku apgauti. Visą meilę atsisveikindama atidaviau šaltu it ledas prisilietimu. Ji, meilė, jau niekada nesugrįš ant vasaros plaštakės sparnų, nepabus, kaip rasa sužvilganti ant rytinės gėlės žiedo, nedundės, kaip rudeninis griaustinis, ji niekada nebesugrįš, kaip upelis, tekantis per pievas. Meilė- ji išdžiuvo su jausmu, kurį pats išsėmei kibirais ir nunešei į kitą vietą. Kartais, lyg saulės deginantis šešėlis aš imdavau džiovinti tą kitą upelį, kurį tu pildei savo meile. Aš mačiau, kiek jų tekėjo aplink tave... Tai tavo meilė joms- ne man. O tu, kvailas berniūkšti su kibirais, nežinojai, kad tai aš, aš- ta, kuri nuolat džiovina tavo neišsenkantį šaltinį. Tačiau kartais, kartais ateina diena, kai viskas išaiškėja... Kaip aš nemėgstu tų dienų... Kodėl? Nes tą akimirką, tą dieną, tu metei man akmenį į širdį ir jau niekada neprabilsti, kaip draugas, medis stovinti ir žiūrintis į draugę saulę. Tu norėjai būti mano draugu, norėjai, kad džiaugčiausi su tavimi atrastu nauju upeliu? Deja, to aš nesuprantu, man to nepakanka, tad būk priešu, kuris jau niekada neištars: "Labas, saulute." Nors, tu manęs taip ir nevadinai, kartais sakydavai- princese, kartais- gražuole, kartais, bet jau taip seniai... jau nesvarbu... mano upelis išdžiuvo...
O gal tikėti, gal tikėti, kad berniūkštis giliom it šaltinis akim sugrįš, nešinas pilnutėliais meilės kibirais?