Skęsta vakaras

Kai skendo vakaras apgirtęs ir taurės
mergaitės lūpos nebučiavo,
atrodė, stalas stos ir emigruot turės
į tįstantį šešėlį klevo.

Medinės kojos klupo, vėl, matyt, girgždės
gal kosulį senelio kurčio.
Pakyla juokas eiti nuo šiltos kėdės.
Palauktų, kol sutems – užburčiau.

Ir vynas jau ne toks klampus, išbristi leis
per horizontą į beržyną.
Alsuoja stalas kriaušėm, rojaus obuoliais.
Gandais toks storas, viską žino.

Jau lipa svaigios mintys iš tuščios taurės.
Nenori niekas kilt nuo stalo.
Kažkas tylės, kažkas į ūkanas žiūrės,
kaip vakarą prie klevo kala.