Atleidžiu angelus iš darbo

Gana drybsot - atleidžiu angelus visus iš darbo.       
Eilėraščiai jau nukasti. Ką veikti mano ūkyje?           
Nereikia pinti mano plaukus - plikę vėjai žvarbo.
Aš pats sparnus dažnai sapnuoju, angelėliais būkime

prie žvakės, šakės, peilio, butelio, kreivų šakučių.
Čia mano derlius popieriuj subrendęs, nesuvalgytas.
Gal visa tai ne aš, gal aitvarai man žodį pučia?
Pagaučiau, kelnes maučiau jiems, po to atgal kaip valkatas

į darbo biržą Biržuos įrašyčiau neeiliuotai.
Paimsiu lyrą, knygą, špygą taukuose nusvilusią.
Rašysiu, kursiu nebyliams, akliems, poetams, “Šluotai“                                                             
ir net per Grigiškes visiems, kurie jau tupi vilose

ir stena meną, angelus, arkangelus pažįsta.
Pasėjau pats mintis ir pats į sakinius jas rankiojau,
o nuopelnus, žvaigždes mielai dalintųsi žmogystos,   
kurie sparneliais mojo, lojo, bet nekišo rankenų,

lenktų tik į save (šiaip žmonės netikri patyli).
Nepuolu jų. Atleidžiu angelus, tegul ten ginasi.
Kalu eiles, kaip himną kritikams kalu į skylę:
kam ašaros kūryboje, tam pasiseks merginose!