Keptos dešrelės prancūziškai

“Kad būTI, kad pražūTI, kad pasišlykštėTI ir kad pasakyTI. Kiekvienam lietuviui šlykščiai skauda... Tik per kurią vietą??? Tik per kurią širdies kertę??? Man atrodo, kad per tą, kurioje apsigyveno Jonas Šukys ... taip, garsusis lietuvių kalbos kultūristas. Ir lietuviui gyvenimas tampa nemielas. “
Mąstytojas vardu Grilius visada sau sakydavo, kad Klemensas de fury Pertesu Kimonopjė buvo proto netekęs pakeleivis savo vienodoje, monotoniškoje sieloje. Grilius turėjo savo nuomonę ir apie kitus nežymius mąstytojus, bei rašytojus, bet visada stengėsi į pasaulį pažvelgti priešingu kampu, tuo kampu, kuris buvo nebuvo apšlifuotas, kuris yra nestereotipinis, nestandartinis, nepanašus į tą, kurį matė kiekvienas eilinis lietuvis, prancūzas ar patriotas. Jis visada apibūdindamas save papasakoja vieną atsiminimą, kuris nutiko jam besimokant mokykloje:

„Mano lietuvių mokytoja, pagal savo fiziologinį atvaizdą nebuvo dar garbaus, o pagal protą ji buvo labai negarbaus, amžiaus moteriškaitė. Mes vieną dieną gražia forma analizavome paprastą lietliaudies dainą... tiksliai nepamentam, koks buvo jos pavadinimas, tačiau gerai atmenu, kad joje porinama apie tai, kaip atkanapoja bernelis pas mergelę, sėdėdamas ant gražiąžirgio, ir, prieš pabesdamas staigiu judesiu krumpliais į duris, padaro apžvalgą aplink trobos atvaizdą... Be abejonių lietmokytoja pradėjo skaityt labai rūsčiai nuteikiančius, tačiau skambiai tariamus mūsų atseit literatūros nepraustaburnių  apsirengusių riterio skarelėm išmintinėjimus – „Bernelis apjoja aplink namą sudarydamas vieną gražų ratą – žiedo (nešiojamo ant piršto) simbolį – tai išreiškia bernelio norą mergelę vesti. “ Ir negali piktumo laikyt ant žmonių, kurie išreiškia kitokią nuomonę, mat aš ne šiaip žmogus stovintis ant trijų kojų, ir ne šiaip dešreles kepantis, aš esu žmogus, kuris žiūri į viską kitaip: „tamstute mokytojuke, aš su jūsų stereotipine mąstysena neeičiau į žvalgybą, mat, mano giliausių įsitikinimų dėka, aš drįstu tarti, kad bernelis apeidamas, ar apjodinėdamas tą trobos apvaizdą ieškojo namo numerio ar pas tą mergelę atvažiavo... “ ir be abejonių visiem toks keistai juokingas išreiškiamas požiūrėlis pasirodė pokštingas, net ir mano pačiai esybei, bet kad ir kaip mokytojukė benunorėjo change‘inti mano nuomonę aš laikiausi savos ir pasakiau: „kas per vienas kurčnebylys kalbininkas ar literatas gali spręsti apie visos liaudies išmintį? “ kiek jūs ir benebanalūs pabuvote šio manojo išsiliejimo metu, jūs tikriausiai suvokėte mano žmogaus būti... “

Be abejo dauguma žmonių pagalvodavo, kad jis iš įmantrumo skleidžia tokius pokštus ir kad jis realiai toks nėra. O jis būtent toks ir buvo. Kartais žmonės šitam aštuoniolikamečiui sakydavo, kad jis BŪTI per daug banalus, kad BŪTI per daug monotoniškas, kad jis BŪTI per daug įmantrus, kad jis BŪTI per daug juokingas, kad jis BŪTI tiesiog nenatūralus. Spėkite, ką jis tokiems žmonėms atsakydavo???

- Gerbiamieji ponai, jei jūs norite, aš galiu kalbėti taisyklingai ir taip kaip reikalauja taisyklės, tačiau mano esamybė to nepripažinotų... sekantis mane visą gyvenimą užklausimas, kuris tarp kitų užklausimų sekioja ir dabar įsikabinęs man į pažasties pūkelius juos tampyte tampo ir sako: o kas yra banalumas, o kas pasakė, kada jis yra, o kada jo nėra, o kas žino gal banalumas yra nebanalumas, o nebanalumas yra banalumas, o kodėl banalumas negali patapti nebanalumu, o nebanalumas – banalumu? Lygiai tokia pati aritmetiškai geometrinė situacija yra ir su monotonija, įmantrumu, juokingumu, nenatūralumu... Juk nėra iškalta Mozės lentose kas tai yra ...

Žmonės sutrikdavo ir suvokdavo, kad Grilius yra ne toks žmogus kaip visi kiti, jis yra išskirtinis, žmogus, kokių reta, žmogus iš didžiosios raidės Ž, žmogus, koks turėtų kiekvienas būti – jis yra psichinis ligonis.

Kas siejo šį aštuoniolikametį su Klemensu de fury Pertesu Kimonopjė – jiem abiem buvo aštuoniolika, kada jie suprato, kad išprotės, kada jie suprato, kad mirs ankščiau nei visi kiti bendraamžiai, kada jie matė daugiau nei likę žemės primatai ir jie buvo labai panašaus mąstymo.

„Šią naktį užsidegė Vietos psichiatrinė ligoninė. Iš 536 žmonių neišsigelbėjo tik du aštuoniolikamečiai, atsižvelgiant į faktą, kad kilus gaisrui jų juokas ir klegesiai dar girdėjosi visą pusę valandos, jie paskelbti įtariamaisiais padegus šią psichiatrinę ligoninę“

„Vietos naujienos“
2004 20 04