Liūdnai trumpa pasaka

Tai buvo tarsi praregėjimas, o gal tiesiog žiburėlio radimas begalybe dvelkiančioje masyvioje tamsoje. Žiburėlis buvo labai mažas, bet jis šildė. Jo šiluma palietė seniai šypsena besipuikavusį  ir išblyškusį Idioto veidą, kuris ilgainiui buvo bepradedąs pamėgti liūdesį ir apatijos artumą. Bet tas mažutis žiburėlis tarsi nelaukta, o kartu ir labai labai laukta viešnia, atvėrė bejausmiui kelią į jausmų pasaulį. Idiotas pamilo.

  Raktą į tolimiausius savo širdies klodus Idiotas kiekvieną akimirką buvo pasiryžęs padovanoti vienai neapsakomo grožio Nimfai, kuri neliko abejinga ir, neilgai kankinusi savo nuolankų gerbėją, priėmė pastarojo naivuolio dovaną. Nuo tos akimirkos atrodė, kad viskas klostysis tiesiog puikiai: Idiotui kiekviena diena teikė neapsakomą džiaugsmą, o mintis, kad kaskart išvys jam besišypsančią Nimfą, tiesiog savaip glostė širdį; bet Nimfai buvo šiek tiek kitaip… Ji jautiesi esanti visapusiškai pilnavertė ir ne taip aistringai žvelgė į savo išrinktąjį. Jausmai Idiotui jai labiau atrodė kaip mažutė dalelė jos visos laimės nei pati ta didžioji laimė.

  Neverta stebėtis tuo, kad vieną gražią pavasario dieną, kai visa gamta budinosi iš gilaus žiemos miego, kai žmogiški jausmai, prieš tai buvę kažkur labai giliai paslėpti ir užmiršti, įgijo visai kitokią prasmę, kai oras tiesiog prisipildė meilės jausmu, Nimfa pasakė... Pasakė Idiotui tai, kas įsirėžė į pastarojo naivuolio širdį ir paliko joje didžiulę žaizdą. Ji tiesiog paliko naivuolį, to priežastimi pasirinkusi visai nereikšmingą atsitikimą.
 
  Ir vėl Idiotas užsidarė savajame vaikiškai nekaltame pasaulyje, skendėjo begalinėje tamsoje ir nenorėjo nieko pažinti, nieko patirti.. Susitaikė su likimu ir daugiau nebedėjo vilčių į nuostabų gyvenimą. “Gal taip ir turi būti”, nuolat galvojo.

  Praėjo pakankamai daug laiko, nutekėjo begalė vandenų kol atsitiko tai, ko mažiausiai galėjo tikėtis naivuolis. Ogi kartą sutiko savo nelaimingą meilę Nimfą, kuri, jo nuostabai, paradėjo rodyti begalinį dėmesį. Atrodė, va, tuoj ims ir atvers seniai užverstą puslapį, atsiduos visu kūnu, visa siela.. Idiotas irgi netvėrė savame kailyje, bet netrukus tarsi iš dangaus, o gal ir Idioto vidinio pasaulio, kažkas įsakmiai bei įtikinamai pašnibždėjo, jog neverta sudegti aistroje. Žinoma, mūsų herojus taip ir elgėsi. Atsargiai šnekėjo, žvelgė, darė kiekvieną mostą būdamas su Nimfa. Pastaroji tikriausiai neabejojo, jog meilė atgimė ir ji galės vėl turėti, ką anksčiau turėjus, galės sulipdyti laimę. Bėgo dienos, tuoj ir mėnuo praeis.. Viskas atrodė šauniai ir neabejotinai tikra. Tik, va, herojai pasikeitė vaidmenimis. Nimfa degė meilės liepsnose, o Idiotas kuo toliau, tuo labiau apmąstydavo savo veiksmus ir, kas keisčiausia, visiškai nejautė aistros. Kažkodėl jo širdį vis kankino neužmiršta nuoskauda, kurią buvo patyręs dėl Nimfos, kai pastaroji paliko jį. Jo širdyje augo pagieža, kuri grėsmingai veržėsi į dienos šviesą. Ir vieną gražią dieną ji išlindo! Idiotas lygiai taip pat dėl visiškai menkavertės situacijos pareiškė norą išskirti judviejų likimą, t. y. paliko Nimfą. Jam tas apsisprendimas tarsi nuėmė sunkius šarvus nuo krūtinės, lengviau kvėpuoti pasidarė..

  Liko Nimfa vienui viena, įskaudinta, su nebaigta lipdyti laime… Nenori ji daugiau meilės, laimės, gyvenimo džiaugsmo… O Idioto užrašuose nuo šiol prie posakio “Akis už akį, dantis už dantį” puikuojasi didelis keliskart raudonu rašikliu apvedžiotas pliusas..