Kietas senis

Kietas  senis
 
    Kartais keistai pasireiškia artimo meilė. Užeina toks noras  - įgnybti, suspausti, kad kaulai traškėtų . Arba pasišaipyti. Štai ką apie savo santykius su seneliu man papasakojo vienas žmogus .
    Mūsų senelį net bobutė vadino “diedu”. Griežtas ir kietas buvo, ypač mums, anūkams . Būdavo, trenkiu išdykaudamas su šaukštu į sriubos lėkštę, net rūgštynės ant sesers ausies pakibdavo … “Diedas” tuoj su šaukštu  - kakton.
    Atsimenu, prašydavom mamos pinigų saldainiams, kinui. Minkštaširdė mama siųsdavo pas  senelį. Nueidavom  pas dieduką, o tas:
    - Vaikeliai, aš prie Lietuvos, jūsų  metų būdamas,  dar net pinigų nebuvau matęs . Geriau žolės kiaulėms prirautumėt…
      Ir taip visą laiką, vietoj malonių  - darbas. Bet nieko, išaugom . Mūsų  diedukas jau vienut vienas gyvena. Kietas dar, nors neprimato  ir neprigirdi . Važiuojam, sakau broliui, palinksminsim senį . Apsivelkam ilgais lietpalčiais, kad nepažintų,  motociklininkų šalmus su akiniais  užsidedam ir einam …
    Dar kol jis mus įsileido, dar kol jam rėkdami išaiškinom, kad mes iš Maltos ordino . Galų gale spragtelėjo keli užraktai, užeinam į vidų.
  -  Dėdė Motiejau, - pensija gavai?
  -  O kam klausi? – įtartinai  nusistebi  senis, žiūrėdamas į
kampą kur guli kirvis.
  -  Tai matai, dėdė Motiejau, ne visą gavai, tu juk nusipelnęs
kolūkietis buvai, penkmečių pirmūnas.
  -  Kuo čia dėtas tas kolchozas?
  -  Kaip ko, veršius šėrei, “kombikormus” namo vežei?
  -  Šėriau, vežiau, medalius turiu, na, tai kas?
  -  Tai  štai, dėdė  Motiejau,  tau  dar du šimtai dolerių kas
mėnesį priklauso . Čia tau Sovietų Sąjungos skolas atiduoda.
  -  Oi,  skolinga  man  ta Sovietų  Sąjunga,  vyručiai,  jūs
nepatikėsit, kiek skolinga, kad ją kur velniai! - niršta diedukas.
  -  Kokia  kalba, štai  pasirašyk,  paskui  pinigus gausi -  ir
kišu dukters  mokyklinį  sąsiuvinį.
- Palaukit, - sako brolis, - dar  porą  klausimėlių.  Malkų
turite?
  -    Turiu,  turiu,    vaikeliai,  nesijaudinkit,  tik    baigiau
skaldyti, trejiems metams užteks, -užtikrina senukas .
  -  Bulvių turit, valgyt užtenka?
  -  Užtenka, užtenka, vaikeliai, - net virpa iš pasididžiavimo,
- užderėjo, prikasėm, pripyliau pilną rūsį bulvių, kopūstų, burokų, bekonai tvarte žviegia.
  -  Bekonai  pas  jus  žviegia?  Tada  jau  nežinome, dėde
Motiejau… Gyvenat jūs čia kaip inkstas taukuose, o  kreipiatės į pareigūnus, kvaršinat galvas labdaros įstaigoms.
  -  Nieko aš nekvaršinu! – seniui net žandikaulis atvipo.
  Po mėnesio vėl užsukame pas savo mieląjį senuką.
  -  Na, ko  reikia? – jau  agresyviai  nusiteikęs  mus sutinka
kietas senis.
  -    Malkų turit? – klausiam.
  -  Tik keliom savaitėm, - nepasimetęs atkerta.
  -    Valgyt bulvių turit? – vėl klausiam.
  -  Dar koks pusmaišis liko, mėsos jau du mėnesius nevalgau.
  -    O kas ten jūsų tvarte kriuksi? –  toliau tardome senelį.
  -    Kaimynei  tvartą  išnuomojau  - tai apskalbia, - vėl nesu -
trinka senelis.
  -  Gerai jau, rašykitės,  kad pinigus gavote, - sakome.
  -  Duokš pinigų! – vis labiau niršta senis .
  -  Pirma prašom pasirašyti…
  -  “Diedas” viena ranka lipdo parašą, kita laiko mane už
skverno.
      Neišlaikom iš juoko, neriam pro duris, palikę senio rankose pusę lietpalčio ir dukters sąsiuvinį ant stalo. Ką jūs pasakysit - kietas senis!