Spinduliatorius

Sėdėjo Jonas toks vienišas ir nelaimingas. Neseniai pavogė jo automobilį. Labai mylėjo senukas savo senutėlę volgą, kurią gavo kadais už nuopelnus. Buvo tuomet gerbiamas žmogus, partinis... Ir keisčiausia, kad kažkam prireikė jo senutėlės mašinos, kuri nieko neverta... Matyt kokie chuliganėliai, nusprendė pasivažinėti nesaugodami, tai ir nukniso.
Jonas jau senas jautėsi. Ir žmona sena slankiojo aplinkui. Pradžioje tik apsivedus, dar nieko išrodė moteriškė, o dabar visa susiraukšlėjusi, krūtinės nebeliko, o gimdymų ištampytas pilvas visai negražiai išrodė. O ir jis ne geriau dabar atrodo - žilas, liesas, gyslotomis rankomis ir maišeliai po akimis nepuošia veido. Pensininkų porelė.
Nusprendė senukas išeiti pasivaikščioti parke, kuris plytėjo visai netoliese. Apsiavė savo šiltuosius batus, apsivilko gauruotą striukę ir pasiramščiuodamas lazda nukulniavo parko pusėn. Žmona nieko nesakė, nes buvo įsijautusi į kažin kokio patiekalo gamybą. Neturi ką veikt tai gamina. Kai jauna buvo, nemėgo gaminti, o dabar virtuozę vaidina. O ir tie jos eksperimentai, kartais tikri ekskrementai... Nusispjovė Jonas pamąstęs. Ech, gerai būtų meilužę susirasti. Kad ir pamokėtų, gal pamalonintų senuką nors prieš smertį. Tik nežino Jonas, kur jam tų meilužių ieškoti. Pagal laikraštį baugu... į stotį važiuoti per daug nuvalkiotos mergos. Vat jeigu būtų jis turtingas, tai aišku susirastų kokią dailią mergikę.
Jonas susigėdo savo minčių, nes taip visuomenėje nepriimta. Nors jis širdyje jaunas, turi kankintis su baisia žmona, o žmona turi kankintis su baisiu Jonu. O gi galėtų abu užsisakyti po vieną egempliorių - jis jauną mergilikę, o ji - jaunikaitį.
Jonas sukikeno į žilą ūsą... Jau įsivaizdavo, kaip sureaguotų jo žmonelė, jei pasakytų, kad reikia ieškotis jiems tokių dalykų. Turbūt gyvas iš namų neišeitų.
Taip apsilaupusiais takeliais bemaklinėdamas tarp nupušusių ir rudeniui besirengiančių medžių, pamatė Jonas kažką keisto. Tai buvo didelis grybas. Toks didelis, kad atrodė lyg būtų iš molio, ar medžio išdrožtas - tiesiog dar viena gudri šių laikų imitacija. Bet ne, priėjęs arčiau, jis pamatė, kad grybas tikras.
Pirmiausia, grybas sujudėjo, tiksliau pasisuko veidu į Joną. Taip taip - grybas turėjo šiokį tokį veidą. Jis aišku atrodė grybiškai, buvo pageltonavęs, kyšojo išsišovusi nosis ir keistos lyg taškiukai akys. Grybas buvo apie pusę metro ilgio, o dar tas veidas. Jonui suplakė sena  širdis ir jis susijaudięs klestelėjo ant artimiausio suolelio.
Kaunas, parkas, vidurys dienos, o čia grybas su veidu.
Tada įvyko dar neįtikėtesnis dalykas. Grybas iš žemės išsitraukė dvi ilgas kojas, panašias į karklines vyteles ir ėmė keistai ir juokingai svyrinėdamas artintis prie Jono, kuris net suklykė.
- Labas, - grybiškomis lūpomis ištarė ... būtybė.
Tai, kad atėjo pabaiga ir jis išprotėjo, Jonui tapo aišku kaip dieną. Jis suprato, kad jam haliucinacijos nuo vakar valgyto nuostabybiškiausio žmonos eksperimento, taigi, nusišypsojęs jis taip pat pasisveikino.
-Na, pagaliau, kažkas su manimi bendrauja, - nusijuokė (?) grybas, - pagaliau atsirado nors viena būtybė, kuri neklykia, nebėga ir dar sveikinasi. Matyt būsi pensininkas?
- Taip, - išlemeno Jonas, - o iš kur tu žinai?
- Visi jūs tokie marazmai... Matyt pensininkams yra natūralu, kad jie gali nušokti nuo proto. Galų gale vaikščiojantis ir kalbantis grybas? Ar tu tiki tuo ką matai?
Grybas buvo visiškai priartėjęs, ir Jonas sugebėjo įžiūrėti viską - kotą, kepurę - gličią, su prikibusiu giganišku lapu ir visa kita.
Staiga, pasigirdo sprogimas, pasirodė dūmų kamuolys ir grybas dingo. Vietoj jo stovėjo keistas žmogelis su lagaminėliu ir plonais nusususiais ūsais. Jis atrodė esantis apie penkiasdešimt metų amžiaus, bei turėjo jau nemažą plikę.
Jonas vos dvėsčiojo, nes pagalvojo, kad jį susirado pats velnias, kuris, kaip žinia sugeba keisti pavidalus ir atėjo aišku ko... jo dūšios. Tačiau vyrukas nusijuokė, visai kaip prieš tai grybas ir ištiesė visai normalią ranką su penkiais pirštais ir visiškai įprastai nagais.
- Dar kartą sveiki, atsiprašau, kad išgąsdinau. Mano vardas Povilas ir aš esu mokslininkas. Matote, atlieku tyrimą.
Jonas nedrąsiai paspaudė ranką ir linktelėjo.
- Paaiškinsiu, viską paaiškinsiu. Aš sukūriau tokį prietaisą. Matote, ką tik buvai grybas. Bent jau jums taip atrodė. Ir visiems aplinkiniams žmonėms taip būtų atrodę. Tačiau, iš tikrųjų, aš buvau aš, o tik jūsų smegenys klaidingai nuskaitė akių siunčiamą informaciją. Kodėl - nes aš turiu prietaisą, kuris taip paveikia jūsų smegenis. Pavadinau jį spinduliatoriumi.
Jonas ėmė trauktis atatupstas. Jam buvo per daug.
Žmogelis nepasidavė:
-Eime, išgersime kavos ir aš Jums viską paaiškinsiu...

---- to be continued------