Tėbų sūnau

Smilčių jūroj nepaklydęs ateini, Tėbų sūnau.
Akys žvelgia į siaurą pasaulį – dar audra nenurimo.
Dar gena piktasis Setas vėją iš Rytų.
Bet tu juk įpratęs – tai tavo jūra.
Tavo namai.

Smilčių jūroj pėdsakų nepalikęs ateini, Tėbų sūnau.
Rankoj – papirusas.
Nors skaityti nemoki, hieroglifais
horizontas
liejasi.

Smilčių jūros neišsigandęs ateini, Tėbų sūnau.
Kaitrą apsiausto klostėse paslėpęs,
Dangų geri.

Smilčių jūra – tavo namai.
Taip sakė jie, tavo protėviai.
Tikėk jais.
Bet ar žinai, Tėbų sūnau...

Mano namai – jūra.
Tik plaukti ja tu nemoki...