Miško senelių dovanos

Šiuolaikinė pasaka
Ar tai pasaka, ar tai nepasaka – nežinau. Gyveno kartą du jauni kaimynai – pramuštgalviai. Vienas darbininkas – vardu Martynas, kitas muzikantas – vardu Kostantas.  Išsiruošė jie abu, kaip pasakose būna,  laimės ieškoti. Ilgai ėjo ar trumpai  – nežinome. Greitai tik pasaka sekama – negreitai žmonės į šviesų rytojų eina.
Priėjo broliai sankryžą, prie didelio stebuklingo rinkos miško. Vienas kelias į dešinę – teisingas, kitas į kairę – negeras, visiškai neteisingas kelias.
Į dešinę pasuko darbininkas.  Į kairę – lengvaduonis  muzikantas.
Ėjo teisusis darbo keliu. Dirbo tris metus įvairiose firmose, tos firmos vis bankrutuodavo. Gavo už savo sąžiningą triūsą Martynas – trys saujas skatikų,  dvylekių, kurie vandenyje neskęsta. 
Išmonijo iš jo tuos dvylekius seneliai dykaduoniai, kurie visose pakelėse sėdi, kepures pasidėję. Laimė ne veltui: vienas davė staltiesę, kitas kortas, o trečiasis lūpinę armonikėlę.
Išėjo Martynas iš to miško. Mato!.. Savo akimis netiki! Stovi prie sankryžos dvaras, prie jo pilna velnio savaeigių vežėčių pristatyta, veikia folklorinė karčema; ir prie viso šito grožio – jo draugas Kostantas auksuotas, si-dabruotas vaikšto.
Visai nuoširdžiai susitiko. Kostantas vynu, midumi vaišina, klausinėja.
– Ko toks susirūpinęs? – paklausia ir Martynas.
– Nepatikėsi – nelaimingas, naktimis nemie-gu, dvare vaidenasi, gresia bankrotas, vagia visi… – skun-džiasi naujai iškeptas turtuolis. – Žinai ką, brolau – eik pas mane sargu dirbti. Tu sąžiningas, vistiek esi bedarbis.
Sutarė. Vaikšto naktį po tuos palocius Martynas, mėnulio atšvaistais ant blizgančio parketo gėrisi…
Staiga tik šmakšt!.. Nežinia iš kur išdygo ponaitis:  kreivom kojom, su aukštakulniais štibletais, juodą smo-kingą apsivilkęs.
– Nuobodu? – klausia.
– Taip, kažko tai neramu,  ilgesys kamuoja, – atsakė sargas.
– Kokia kalba. Tai pasilinksminam: paval-gom,  išgeriam,  – siūlo nelabasis. Išsitraukia iš kišenės ploniausią staltiesę, patiesia ją ant stalo ir bematant stalas prisipildė rinktiniais valgiais ir gėrimais.
– Gerk, valgyk, – gundo pragaro pasiuntinys.
– Turiu savo, – išdidžiai  atsako  Martynas ir pa-tiesė ant stalo labdarinę, senelio Reketuko padovanotą staltiesę.
Staiga įvyko stebuklas. Visi valgiai ir gėrimai nuo kipšo stalo beregint ant Martyno staltiesės persikėlė.
Kiek kipšas burtų nedarė – viskas išnykdavo. O Martynas vos spėjo visokį gerą į šaldytuvus ir lentynas krauti.
Pavargo abu. Prieš pat gaidžių giedojimą – kipšiukas dar bandė protestuoti, teisybės ieškoti. Bet čia iš kažkur, atsirado seneliukas Reketukas: pripurškė  jam pilnus žabtus dujų iš balionėlio ir išgrūdo apsvaigusį, bečiaudintį sulig gaidžių giedojimu – namolio, pragaran!
Po visų nuotykių užmigo mūsų sargas teisuolio miegu.
Vaikšto iš ryto Kostantas. Vietoj nuostolių – šitiek visokio gero užpelnyta.
Nusprendė: “ Reiks, matyt, bičiuliui po 50 centų už valandą, prie darbo užmokesčio minimumo pridėti. ”
Atėjo ir antroji naktis. Vaikšto Martynas folklorinėje karčemoje, nuobodžiauja…
Staiga tik brakšt! …Ant blizgančių grindų: vėl du pragaro džentelmenai išdygo. Vienas vakarykštis, turbūt eilinis,  kitas pragaro karininkas, oberleitenantas Judoševičius.
Vėl jie savo giesmę  gieda:
– Nuobodu tau, brolau?..
– Žinoma.
– Sulošiam  kortom. Tu  praloši – mums sielą parduodi.  Mes  tau pralošiame – valiuta atsilyginame.
– Gerai, – sutiko Martynas. –  Tik lošiam mano kortomis. Pažįstu aš jus, pragaro sukčius,  aferistus, iliozionistus!..
Tik  išsitraukė  kortas  Martynas, šalia  jo  dar  vienas  miško  senelis, vardu Mokestėlis atsisėdo.
Prasidėjo žaidimas. Velniai pirmą partiją, nepažeisdami savo taisyklių, pralošė.
Mūsų senelis Mokestėlis paima muitą už neteisėtą valiutos įvežimą ir uždeda baudą už pajamų slėpimą, leisdamas nekviestiems svečiam susipažinti su mūsų šalies įstatymais. Nelabieji tik spėjo valiutą iš pragaro iškišę liežuvius  vilkti. Su viršininkais, tam tikrais organais nepasimatuosi. Paryčiais paskelbė kipšus senelis Mokestėlis “personom non grata” ir uždraudė penkis me-tus mūsų šalyje rodytis.
Vėl iš ryto Martynas miegojo, o šeimininkas stebė-josi tvarka.
Atėjo ir trečioji, pati lemtingiausioji pasakose nak-tis. Jūs be abejo jau drebate. Jūs bijote, kas bus, kai pasi-rodys jo didenybė pats pragaro prezidentas Liucijus Bel-zebubevičius? Nei velnio – velniai ne žmonės – tris kartus ant to pačio grėblio nelipa.
Buvo blogiau. Su baisiausiu triukšmu, apsuptas gausios palydos, atburzgė pats vyriausias Mafijukas, se-niai velniams sielą ir kūną pardavęs.
Pareikalavo iš šeimininko mokesčių ir skolos, su neįmanomais grąžinti procentais.
Kostantas neturi. Puola ant kelių, maldauja. Nepa-deda.  Jokio gailesčio nejaučia piktadariai.
Tada išsitraukia Martynas  iš po lovos dėžę nuo bananų, pilną dolerių ir eurų prigrūstą ir “atbašliavo” niekšams.
Piktai nusijuokė jų bosas Matas Mafijevičius ir liepė savo sėbrams mūsų draugus “užbakinti”, ant sienų priklijuoti, užteplioti.
Tada ir prisiminė Martynas trečio seneliuko seimeliuko Kedėnbezdžiuko, iš to tautinio dainų ir šokių ansamblio, kuris mus dabar valdo, dovaną – lūpinę armonikėlę ir pradėjo groti.
Visi staigiai sukruto šokti.
Grojo Martynas, kaip mokėjo. Visi šoko, strykinė-jo, net sienos judėjo. Na, ir kaip būna pasakose, visi iš ko-to, kaip sukirmiję baravykai išvirto.
Tada seneliukas Kedėnbezdžiukas seimeliukas lie-pė jiems visiems į šiltus kraštus, kur auga apvalus geltoni vaisiai, pas savo sėbrus išsinešdinti. Kaip tik ir gaidžiai pragydo. Taip ir baigėsi dramatiški tos nakties įvykiai.
Liko folklorinėje užeigoje Martynas su Kostantu. Sutarė, Martynas  bus bosas, o Kostantas – vadovaus ka-pelai ir sargaus.
Parsigabeno Martynas savo sužadėtinę su tuo didžiuoju aliuminiu paukščiu iš šalies, kur ją buvo pagrobęs klastingas ir nemirtingas Dėdė Semas.
Dėdė Semas – naujų laikų slibinas. Jis dar ir išsi-žioti nespėja, o mūsų tautiečiai, net cypdami iš džiaugsmo, jam į gerklę lenda…. Retai ką ir pasiseka išgelbėti, išva-duoti!..
Iškėlė vestuves. Buvo puota, džiaugsmo, juoko, muzikos pilna. Ir aš ten buvau  – avižinį  paplotėlį valgiau. Vyno upeliai tekėjo, o aš tik kisielių, girą gėriau. Kad toks kvailas buvau, tai ir pasaką šią parašiau.