Rašyk
Eilės (79331)
Fantastika (2350)
Esė (1606)
Proza (11103)
Vaikams (2739)
Slam (86)
English (1206)
Po polsku (379)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Baloje lietus įkyriai  piešė savo liūdną portretą…Žmonės, praradę spalvas nuo kelias dienas žliaugiančio lietaus, skubėjo namo. Jų batai tapšnojo per balas, palikdami atvaizdus blizgančiame nuo lietaus grindinyje. Aš supausi jų minioje ir skubėjau, kaip ir jie, tik nežinodama kur.. Žvelgiau į blizgančias balutes ir savo kreivą atvaizdą  jose. Ėjau gatve, pilna žmonių, o buvau viena. Viena aš ir tyla, kuriai, atrodo, tiek daug norėjau papasakoti, bet ji manęs neklausė. Skubėjau gatve tarsi susivyniojusi į saugų kokoną, pabėgusi nuo visų. Rankoje nešiausi popieriaus lapus, jie šlapo nuo smarkaus lietaus. Pagreitinau žingsnį, bet kojos manęs neklausė…Netikėtai į mano sukurtą kokoną įsiveržė berniukas, gatvėje pardavinėjęs laikraščius. Šlapias nuo lietaus veidas ir didelės mėlynos akys žiūrėjo tiesiai į mane. Pažvelgiau į jį, tarsi klausdama, o jis tylėjo ir toliau spoksojo į mane įbedęs tas dideles mėlynas akis.
    - Teta…, – numykė berniukas. Aš paklausiau, ar jam nešalta… Jis tik atsakė, kad nevalgęs jau kelias dienas, o namų… Apie juos jis nutylėjo.
    - Muša? – paklausiau. Jo akyse sublizgo  ašaras, tai buvo tyros kenčiančio vaiko ašaros. Vaikis nubraukė jas ranka ir nusišluostė į kelnes.                                                                                              
    - Tėtis… Jis pasmaugė mano mamą…, - nedrąsiai mikčiojo berniukas. Mes stovėjom vienas prieš kitą. Tyla spengė ausyse, ašara gailiai riedėjo skruostu. Buvo baisu…O vaikis tęsė toliau:     - Tėtį nuteisė…Nemačiau jo metus…O močiutė sako, kad jis paskutinis kalės vaikas. Nesuprantu, ką tai reiškia…Aš gyvenu su močiute.                                                                                
      Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Sutrikau, nes nesupratau, kodėl tas vaikigalis man tai pasakoja . Kodėl? Kodėl iš minios skubančių žmonių lyg auką išsirinko mane? Berniukas irgi tylėjo, bet, prisiminęs savo darbą, mostelėjo ranka į laikraščius.
      - Paimsiu visus, - išsigandusi tariau aš. Vaikis  nustebo . Padaviau jam dešimt litų, o jis lyg nedresiruota beždžionėlė juos pagavo, šyptelėjo ir nulėkė.
      Įvykis sujaukė visą dieną, o ji ir taip ėjo šuniui ant  uodegos…Siaubingas lietus, kartkartėmis aprimdamas, lijo toliau. Kai grįžau namo, jau temo. Sunkiai atrakinau duris, nuo drėgmės durų spyna  užsikirto, o kaimynai taupydami elektrą laiptinėje šviesą  visai išjungė. Buvo labai tamsu, bet pagaliau garsiai burnodama atrakinau duris. Užėjusi į vidų, nusiaviau permirkusius “kerzus”, numečiau juos į kampą ir nušliaužiau į  kambarį. Susiraičiusi minkštasuolyje uždegiau stalinę lempą  ir atvertusi pradėtą skaityti  meilės romaną įnikau į jį. Knygos veikėjai pynėsi,  jų mintys ir žodžiai keistai prieštaravo vieni kitiems…Akys pavargo, kreivos raidės liejosi lape…Užverčiau knygą ir įgrūdau giliai į rašomojo stalo stalčių.
      - Šlamštas…- sumurmėjau.       Pažvelgiau pro langą, gyvenau penktame aukšte. Jau buvo  tamsu. Apačioje, apšviesti parduotuvių vitrinų šviesos, šiukšlių konteineriuose rausėsi  šiukšlyno aristokratai. Turbūt ieškojo tuščių butelių…. Lietus  vis dar nesiliaudamas pliaupė. Liūdnai bespoksant  pro langą prieš mano akis atplaukė  mažojo  berniuko veidas. Ašaros riedėjo jo šlapiu veidu…Jis atrodė toks  vienišas ir nelaimingas. Paėmiau popierių, permirkusi nuo lietaus, ir pradėjau piešti.    Lyg užmirštas natiurmortas atgijo nepažįstamojo  berniuko veidas. Piešiau jį  jam . Liūdesys ir vienatvė tapė mano ranka. Ji  vedžiojo kontūrus pati, tarsi sau, o aš buvau tik žmogiškas įrankis jos neaiškiam tikslui. Piešinys pamažu atgijo: tai buvo tas mažas berniukas iš gatvės, su laikraščių pluošteliu rankose. Nupiešiau vienatvę jo akyse, tuo rudus lietaus sulytus  plaukus ir ironišką laimės šypsnį veide…
        Kitą rytą parke ir vėl sutikau jį. Vaikis kaip ir kiekvieną dieną čia pardavinėjo laikraščius. Jis iš tolo pažino mane ir kreivai šyptelėjo. Priėjau ir tylėdama ištiesiau jam piešinį . Berniukas nustebo,  nusišypsojo ir tyliai padėkojęs nubėgo kaip ir tąkart…Stovėjau ir akimis lydėjau  greitai tolstantį mažytį siluetą. Tą akimirką  jaučiausi nepaprastai  laiminga, atidavusi  duoklę liūdesiui bei širdies dovaną  menui ir sau . Kūriau, nes tikėjau, kad kažkas, žvelgdamas į piešinį, bus nežemiškai laimingas. O berniukas juk nusišypsojo…
2004-10-16 21:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-08 14:44
aš_ir_tu
o man labai patiko :P
panašu, kad varga apart savo zombių ir petkos su kt. veikejais nežino, tai jam dėl to ir nebuvo įdomu skaityt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-18 07:58
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
kioskininkai taip pat menkai uždirba. kodėl nenupirkus visų laikraščių iš jų? ar bent nepadovanojus piešinio. čia apie fabulą. o jei kalbėt apie techniką tai verta to mokslo, matyt, išeito vidurinėje mokykloje. mokytojas gal ir įvertintų pažymiu "gerai", tačiau aš, skaitytojas vertinu "blogai". nes nėra čia ką skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-10-17 19:26
Aprašyk
elementarus būdas pasijust laimingais.

beje, tik iš paskutinės pastraipos supratau, kad istorija - išgalvota.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą