Baloje lietus įkyriai piešė savo liūdną portretą…Žmonės, praradę spalvas nuo kelias dienas žliaugiančio lietaus, skubėjo namo. Jų batai tapšnojo per balas, palikdami atvaizdus blizgančiame nuo lietaus grindinyje. Aš supausi jų minioje ir skubėjau, kaip ir jie, tik nežinodama kur.. Žvelgiau į blizgančias balutes ir savo kreivą atvaizdą jose. Ėjau gatve, pilna žmonių, o buvau viena. Viena aš ir tyla, kuriai, atrodo, tiek daug norėjau papasakoti, bet ji manęs neklausė. Skubėjau gatve tarsi susivyniojusi į saugų kokoną, pabėgusi nuo visų. Rankoje nešiausi popieriaus lapus, jie šlapo nuo smarkaus lietaus. Pagreitinau žingsnį, bet kojos manęs neklausė…Netikėtai į mano sukurtą kokoną įsiveržė berniukas, gatvėje pardavinėjęs laikraščius. Šlapias nuo lietaus veidas ir didelės mėlynos akys žiūrėjo tiesiai į mane. Pažvelgiau į jį, tarsi klausdama, o jis tylėjo ir toliau spoksojo į mane įbedęs tas dideles mėlynas akis.
- Teta…, – numykė berniukas. Aš paklausiau, ar jam nešalta… Jis tik atsakė, kad nevalgęs jau kelias dienas, o namų… Apie juos jis nutylėjo.
- Muša? – paklausiau. Jo akyse sublizgo ašaras, tai buvo tyros kenčiančio vaiko ašaros. Vaikis nubraukė jas ranka ir nusišluostė į kelnes.
- Tėtis… Jis pasmaugė mano mamą…, - nedrąsiai mikčiojo berniukas. Mes stovėjom vienas prieš kitą. Tyla spengė ausyse, ašara gailiai riedėjo skruostu. Buvo baisu…O vaikis tęsė toliau: - Tėtį nuteisė…Nemačiau jo metus…O močiutė sako, kad jis paskutinis kalės vaikas. Nesuprantu, ką tai reiškia…Aš gyvenu su močiute.
Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Sutrikau, nes nesupratau, kodėl tas vaikigalis man tai pasakoja . Kodėl? Kodėl iš minios skubančių žmonių lyg auką išsirinko mane? Berniukas irgi tylėjo, bet, prisiminęs savo darbą, mostelėjo ranka į laikraščius.
- Paimsiu visus, - išsigandusi tariau aš. Vaikis nustebo . Padaviau jam dešimt litų, o jis lyg nedresiruota beždžionėlė juos pagavo, šyptelėjo ir nulėkė.
Įvykis sujaukė visą dieną, o ji ir taip ėjo šuniui ant uodegos…Siaubingas lietus, kartkartėmis aprimdamas, lijo toliau. Kai grįžau namo, jau temo. Sunkiai atrakinau duris, nuo drėgmės durų spyna užsikirto, o kaimynai taupydami elektrą laiptinėje šviesą visai išjungė. Buvo labai tamsu, bet pagaliau garsiai burnodama atrakinau duris. Užėjusi į vidų, nusiaviau permirkusius “kerzus”, numečiau juos į kampą ir nušliaužiau į kambarį. Susiraičiusi minkštasuolyje uždegiau stalinę lempą ir atvertusi pradėtą skaityti meilės romaną įnikau į jį. Knygos veikėjai pynėsi, jų mintys ir žodžiai keistai prieštaravo vieni kitiems…Akys pavargo, kreivos raidės liejosi lape…Užverčiau knygą ir įgrūdau giliai į rašomojo stalo stalčių.
- Šlamštas…- sumurmėjau. Pažvelgiau pro langą, gyvenau penktame aukšte. Jau buvo tamsu. Apačioje, apšviesti parduotuvių vitrinų šviesos, šiukšlių konteineriuose rausėsi šiukšlyno aristokratai. Turbūt ieškojo tuščių butelių…. Lietus vis dar nesiliaudamas pliaupė. Liūdnai bespoksant pro langą prieš mano akis atplaukė mažojo berniuko veidas. Ašaros riedėjo jo šlapiu veidu…Jis atrodė toks vienišas ir nelaimingas. Paėmiau popierių, permirkusi nuo lietaus, ir pradėjau piešti. Lyg užmirštas natiurmortas atgijo nepažįstamojo berniuko veidas. Piešiau jį jam . Liūdesys ir vienatvė tapė mano ranka. Ji vedžiojo kontūrus pati, tarsi sau, o aš buvau tik žmogiškas įrankis jos neaiškiam tikslui. Piešinys pamažu atgijo: tai buvo tas mažas berniukas iš gatvės, su laikraščių pluošteliu rankose. Nupiešiau vienatvę jo akyse, tuo rudus lietaus sulytus plaukus ir ironišką laimės šypsnį veide…
Kitą rytą parke ir vėl sutikau jį. Vaikis kaip ir kiekvieną dieną čia pardavinėjo laikraščius. Jis iš tolo pažino mane ir kreivai šyptelėjo. Priėjau ir tylėdama ištiesiau jam piešinį . Berniukas nustebo, nusišypsojo ir tyliai padėkojęs nubėgo kaip ir tąkart…Stovėjau ir akimis lydėjau greitai tolstantį mažytį siluetą. Tą akimirką jaučiausi nepaprastai laiminga, atidavusi duoklę liūdesiui bei širdies dovaną menui ir sau . Kūriau, nes tikėjau, kad kažkas, žvelgdamas į piešinį, bus nežemiškai laimingas. O berniukas juk nusišypsojo…