Vaiskiam safyriniam danguj plaukė keli drovūs debesėliai, o išdykę saulės spinduliai žaidė jų minkštuose pūkuose kviesdami į kovą. Horizonte, labai toli, buvo miškas. O visą kitą sudarė lanka, pasidengusi akį rėžiančia žalia žole. Visai netoli vešėjo beržynėlis, nors tais laikais medžių pavadinimai niekam nerūpėjo. Lanką ir beržynėlio pakraštį kirto skaidri, gili upė, kurios linksmos vilnelės žaismingai plovė bespalvius pakrantės aknenukus. Ant didesniųjų akmenų saule mėgavosi keturios žalios upės nimfos, dar trys nerūpestingai žaidė vandeny...
Nimfos-gamtos dalis, tobuli, bet keisti sutvėrimai. Agato pilkumo arba juodos migdolinės akys, kupinos laukinių instinktų, bet piukiai žinančios savo priedermę ir tikslą. Akis paryškina juodos blakstienos ir kaip lankai lenkti antakiai. Maža nosis, plati burna, ilgi ir vešlūs žaliai geltonų atspalvių plaukai, smailėjančios ausys, žalias, žalsvais atspalviais išmargintas kūnas, ilgi ploni pirštai, nedidelės pėdos su skaidriomis plėvėmis tarp pirštų, sudaro nedalomą visumą, keistą gamtos kūrinį, kupiną laukinio charakterio, nesuvaržomo temperamento ir neribojamo laisės trošimo...
Praskrido paukštelis, pievoj besiganantis janas(elnias pasipuošęs melsvu matiniu kailiu) pasibaidė ir nuskubėjo į beržynėlį. Viena ant akmenų sėdinti gražuolė nusikvatojo, kita pamerkė sužibusią akį, vandeny žaidusios merginos nustojo taškytis. Artėja žmogus-nimfos turės darbo...