Rūškanas rytas

    Atsikėlėme  su Baroniene anksti… Sėdime, spoksome į tuščius butelius. Akivaizdu, kad jie tušti. Tai  realybė, kurios mūsų protas niekaip negali suprasti, suvokti.
– Tiesa, Baronienė tai netikra. Šiaip ji  tiesiog  Vida. Aš toks pats hercogas, kaip ji baronienė.
– Man į lūpas įkando vilkšunis, vardu  Hercogas,  kai girtas lindau su juo bučiuotis, o ją girtą pargriovė avinas. Nuo to laiko ji – Baronienė.
    Laukiame dar vieno kilmingojo – Grafo. Tai – Vacys. Jis restorane gavo į galvą grafinu. Na, žodžiu, mes aukštuomenė  – aristokratai.
– Turėjo dar likti, – atsidūsta Baronienė .
– Su tavimi liks, naktį išlakei, – pykstu.
– Tai tu išlakei … –  nenusileidžia moteriškė.
– Ne, tu, – nepasiduodu.
Ir taip mums bloga, kad mąstau, verčiau  jau būčiau ir nepabudęs.
– Geriau aš vakar būčiau numirus, – lyg  skaitydama mano mintis, garsiai  sako Baronienė.
– Ir šiandien nevėlu, – atkertu. – Nereikėjo to senio aludėje „kabinti“, būtų šiandien lengviau. Leidai jam už „pieno liaukų“ čiupinėti… Senis  ir apsiseilėjo. Ištvirkėlė, prostitutė tu! – priduriu.
– Tu mat angelas be sparnų, pats pirmas  puolei  jo vyną lakti,  teisinosi Baronienė. 
– O kiek jis tave glamžė, niurkė, būtų ir…
– Būtų, būtų, irgi mat vyras. Ar su kitu  aš taip kentėčiau rytais?.. Eisiu turbūt to senio paieškoti.
– Aš tau eisiu!
    Mums  besiginčijant ateina Grafas. Akys  blizga kaip katino. Jau žaltys pataisęs dūšią.
– Na, kaip  gyvuojate, aristokratija? – ir  stato ant stalo vyno butelį.
- Kur gavai? – klausiu iš mandagumo.
– Viskas  aišku, jau su girtomis bobomis reikalų turėjo – ryškina Vida.
– Kokie  ten  reikalai, neverta prisiminti.  Visą naktį su tokia sena „kranką“ vargau … Štai uždarbis.
– Tik tiek? Blogai dirbai, – ironizuoju.
– Dirbk kaip arklys, o gerk kaip kupranugaris,  tada - nesiskųsi.
– Tada man ir senų „krankų“ nereikės. O tu kaip  apsijuokei su Baroniene? Jau visas miestas žino, kaip ji senį aludėje „kabino“. Tai artistė, ne veltui – Baronienė.
    Po šių žodžių Baronienė net užspringo gerdama vyną. Jos akys jau žibėjo linksmomis ugnelėmis. Graži ji man, kai išgeria. Tokia laisva, nevaržoma  aštrialiežuvė. Akys vaiskiai mėlynos, šiltos, vylingos  kaip garuojančios pievos rytmetį. Tokia aš ją myliu. Ji žino, todėl nuolat mane erzina.
– Ką darysi, jeigu mūsų šviesybė Hercogas  toks klipata? Nieko iš jo neišpeši, jis nei lovoj, nei piniginėj nieko nesukrapšto. Man  iš viso keista, kaip jį dar šunys apkandžiojo? Gal kokį kaulą pasmakrėje buvo prisirišęs?
– Še tau, – įsiuntu. – Na, ir niekšė tu. Tai šitaip tu mane myli?
– Myliu, myliu, nes tu mane myli. Niekas  manęs  nemyli. Visi tik į lovą įsiversti nori. O tu mane myli, tu tikrai myli. O aš nežinau, nieko aš nemyliu, net savęs. O su tavimi miegu, kad retkarčiais myli mane, – ir pravirksta.
– Suprask tas  moteris, – suspaudžia ir man  širdį. Ach, alkoholiko gyvenimėlis – linksmas, bet trumpas. O kodėl trumpas?
– Ar ilgai mes gyvensime? – klausiu lyg savęs.
– Daugiausia dešimt metų, jei kasdien gersime, o gal po mėnesio ką nors iš mūsų laidosime, – surimtėjęs atsako Grafas.
– Nežinai ir labai gerai, – garsiai mąsto Baronienė.
– Imk štai penkis litus, – duodama man pinigus, sako mano simpatija. – Atnešk pora „Troinoj“, gal bus geriau…
    Išeiname su Grafu į gatvę. Nuspręsta. Už visus pinigus pirksime kokius aštuonis buteliukus „Troinoj“ ir vieną valerijono lašų Baronienei, kad naktį pabudusį galėtų išgerti ir vėl užmigti.
    Einu ir mąstau. Kodėl su manimi draugauja Grafas, miega Baronienė? Aš turbūt geresnis už juos? Kuo?
    Tiesiog fiziškai skauda nuo to buvimo šioje žemėje. Bet baisu ir nebūti… Kad ją kur velniai, tą, blaivią realybę, kuri kiekvieną rytą apninka kaip košmaras!..