Muzikantas ir žąsis

Ar girdi, kaip trimituoja rūkas?
Nutyla ir nuo muštuko lėtai pakelia lūpas,
tada liūdnai žąselės užgroja, šukuodamos
skaudžiai sparnais, lyg savas nuodėmes,
garbanas balančias rūko kylančio
virš meldyno ramiai ir išnykstančio.
O kadaise jaunas glostė žąsis...
Čiupdavo trimitą vos pramerkęs akis
rytais ir bėgdavo prie meldyno basas,
ten timitavo žąselei, ten verkdavo rasos,
ten ištirpdytų širdy ledų salą turėjo
ir meilės pursluose maudės, pilkei čiulbėjo.
Visą vasarą meldė, neskristi iš tvenkinio -
bus sunku likt vienam ir sulaukti pavasario.
Kai žąsis su purienom sugrįžt pažadėjo,
atsidusęs žiedelį kelionėn įdėjo.
Išbučiavo, išglostė ir vėl trimitavo:
- Tu lakiosi pietuos, o aš būsiu tik tavo.
Šaltą rytą pakilo žąsų išlydėti
ir meldyne staiga ima šūviai aidėti.
Kaip ugnelę, nesirpusią, gęstančią sesę žąsų
užpučia medžioklis... o muzikantas pavirsta rūku...
Aidas tik pakėlęs žiedelį pakyla it pūkas.
Ar girdi, kaip jam trimituoja rūkas?