Palšieji jaučiai
kiūtina virš kraigo
į pietus.
Be aureolių.
Be šventų žolynų
nimbo.
O laikinumas
mina slenkstį nykiai.
Įkyrus.
Išsižadėjimais jau permirkęs...
Nuodingas
karmino rėžis
vėžlio kiauto žingsnių
atspindy -
Šaltavandenės žiótyse užspringęs
laikas.
Ramybė amputuota
jau seniai –
ar besugrįš?
Daina Solveigos
ar beguos
nepasikeitus?
Kas godulį, pavydą
pavadins tikru
vardu?
Kas susimąstymą pažins
kaip gerą darbą?
Palšieji jaučiai
aplink kraigą suks ir suks
ratu...
_ _ _ _ _ _ _ _ _
na, matosi, kad kiekvienas žodis savo vietoje įspaustas. kas gali sukelti tam tikrą nenorą eiliaus įsileisti, tai ta vieta apie godulį ir tolesnės eilutės. taip sakant - etiškai teisinga, bet tokie dalykai geriau suvokiami iš biblijos ar gytos.
kažikaip paskutiniu metu autorės dresuojamus gyvūnus labai jau prie kraigo traukia. Tas nėr blogai, žinia, bet lengviau apčiuopti eilių tuomet, kai atitinkamas svoris skiriamas ir slenksčiui. I mean, jeigu pavyktų visą plevenantį įvaizdžių chaosą pastatyti ant žemės, įvaryti į aptvarą or smth. gautumėm atramą, be kurios, jaučiai suks ir suks..., o gal drugeliai? Pakibus tokia muzika, girdima, bet neprošal sužmogint būtų.
Oi, bliamba, itin stiprus darbas.
Man tik ta "amputuota" ramybė - vienintelis žodis, už kurio kliūčiau.
Teksto įvaizdžiai keičiasi kaip kaukės Venecijos karnavale, tačiau tai vyksta taip užtikrintai, lengvai ir grakščiai, kad netrikdo visumos - meistriškai nušlifuotas ir inkrustuotas liūdesys. 5.
Gera idėja. Filosofiškai - itin stiprus tekstas. O poetiką gadina pernelyg tirštos ir įvaizdžiais menkokai ramstomos abstrakcijos:laikinumas, ramybė, godulys, pavydas, susimąstymas. Palšieji jaučiai ir sarginis šuo, nors ir tinkamai panaudoti, bet per menki įveiktį tokį kiekį abstrakcijos, kuri iš savo giliausios prigimties niekada neturi galios suskambėti kaip reikiant.