Aš, jis ir du mūsų zombiai | Katė

Kartą, grįžę iš tarnybos, namuose radome pastipusią katę. Tai jo zombis parsivilko tą dvėselieną iš kieme stovinčių šiukšlių konteinerių. Mes neleidžiame zombių vaikščioti vienų ir kol mūsų nėra jie privalo tupėti namuose, tačiau tie padarai nenuspėjami. Galima nepalikti jiems durų rakto, bet juk gali kas nors ateiti. Zombiai moka įleisti vidun paštininką, prekybos agentą ar savivaldybės kontrolierių, registruojantį skaitliukų parodymus. Juk negražu neįleisti besibeldžiančio žmogaus, ypač kai šis girdi -- namuose kažkas yra.

Aš pasakiau, kad taip bjauriai galėjo pasielgti tik jo zombis, tuo tarpu jis bandė suversti kaltę manajam. Betgi įrodymai buvo akivaizdūs. Kai parėjome mano zombis kuo ramiausiai tupėjo po stalu ir žaidė pusiau atsilupusiu didžiuoju dešinės kojos piršto nagu, o jo zombis puolė slėptis vonioje.

Šlykšti dvokianti pastipusi katė, išvarvėjusiomis akimis, gulėjo, išpleikusi visas keturias galūnes ir uodegą į skirtingas puses, vidury prieškambario. Atrodė kaip graudi plėšrūno kailio iš medžiokliniais trofėjais puošto interjero parodija. Tetrūko tik spalvoto stiklo akių.

Aš kategoriškai pasipriešinau jo bandymams palikti tą dvėselieną namuose. Suprantu, kad zombiams, kurie nuolat vieni, būtų linksmiau. Nustipus katė būtų visai maloni draugija jiems. Bet iš jos jokios naudos mums. Zombį aš galiu pasiųsti atnešti laikraščio. Vasarą visos musės tupia ant jo, o ne ant maisto ar manęs. Galiausiai su zombiu galima vienaip ar kitaip bendrauti, su pastipusia kate -- ne.

Aš nebariau jo zombio, jis, žinoma, irgi ne. Tačiau buvau nepermaldaujamas ir sutemus mano zombis išnešė tą dvėselieną atgal į konteinerį. Jo zombio akys, mačiau, kažkaip keistai sublizgo. Prieš užmigdamas svarsčiau ar nereikėtų nusipirkti kokio gyvūno iškamšos ar kažko panašaus.