Vargas su protu

Nežinau, gal aš mąstau kaip koks gagris, kuriam iš kišenių plūgo rankenos kyšo, bet eiti pas psichiatrus ir psichologus  - tai jau niekas nenuvarytų.
    Nepatinka man tie žodžiai. Juk visi žino,  psichas - tai „durnas“. Geriausiu atveju - lietuviškai literatūriškai kvailys. O svarstyti ar nenuėjus pas psichiatrą pradėjau tada, kai mano padėtis pasidarė beveik be išeities. Jaučiu, kad kažkas negerai mano santykiuose su žmona, kažkoks negerumas užeina ant smegenų, kad ketvirtą mėnesį algos negaunu.
    Visa laimė, sutikau draugą, su kuriuo kartu kažkada pradinėje mokykloje mokėmės. Dabar jis kažkokios „keteužkės“ docentas. Bet toks paprastas, neįsivaizdina, sakau, gal todėl, kad algos keturis mėnesius negavo.
- Eik pas psichologą pasikonsultuoti, - jis man siūlo, - tau
visi depresijos požymiai.
- Tu pagalvok, ką šneki, aš dar savo gyvenime pas daktarus nevaikščiojau, o tu nori mane  durnynan įrašyti!.. - iš visų jėgų prieštarauju jam.
- Tau proto atostogos iš dyko buvimo, - juokiasi draugas. 
- Psichiatras - tai sielos daktaras - supratai? Nepatinka toks pavadinimas, prisitaikyk lietuviškąjį. Pavyzdžiui - smegenų vadybininką, protologas, miglapūtys ir t. t. Iš tiesų  viską verčiame į lietuvių kalbą.
    Pirmadienį iš ryto pirmas buvau prie  kabineto, kur užrašytas tas žodis … Užeinu į kabinetą - tokia jauna smegenologė sėdi.
- Kokios problemos? - klausia taip švelniai, kaip kūdikio.
- Na, kokios problemos, jei beveik darbo nėra, beveik pinigų nemoka, beveik valgyt nėra ko ir beveik seksualinės įtampos nėra, - išpyškinu.
- Gerai, vaistų išrašysim, - siūlo.
- Vaistų nereikia, – prieštarauju. – Mano draugas docentas sakė,  jog geriausias gydymas be vaistų.
- Tai ir gydykitės pas jį, - pykteli jauna smegenologė.
- Negaliu. Jis ne smegenologas, jis ten kažkoks technikos „lochas“.
- Gerai, mes pasitarę su psichologe, turbūt išmokysim jus atsipalaidavimo pratimų.
    Na, ir mokė mane, kaip  tą  autotreningą  daryti!  Vos neužknarkiau…
    Grįžtu namo. Pasižiūrim televizorių. Rodė erotinį trilerį. Trilerio, kaip aiškina žmona, viskas trigubinasi.
    O man atrodo, kad visko dešimt kartų daugiau negu senais gerais laikais - ir nuogų užpakalių, ir šiaip visokios bjaurasties… Nieko - veikia tonizuojančiai, susijaudini…
- Eisim miegoti, - sakau žmonai. -  Prieš miegą autotreningą darysim.
- Eik  sau, - ta  apsidžiaugė. - Seniai nebuvo. Palauk, aš apsiprausiu.
    Girdžiu, leidžia vonioje vandenį: net kepenys kaista kaip brangu, bet aš laukiu, tyliu, tuoj ją nustebinsiu.
    Pagaliau! Įsirango į  lovą  pralinksmėjusi, akutės blizga, kvepia kažkokiais parfumais, glaudžiasi.
- Palauk, - sakau švelniai. - Atsigulk aukštielninka ir pasidėk  rankas ant šlaunų. Ne man – sau ant šlaunų. Gerai. Dabar riesk kiek gali kojų pirštus…
    Gerai suveikė: nebaigęs visų pratimų -  užmigau.
- O kur tas atsipalaidavimas? - dar išgirdau lyg pro miglas nusivylusios žmonos balsą.
- Gerai dirba smegenologai, - dar spėjau pasidžiaugti.