Nerimas

Nesprauskit manęs į pilkos kasdienybės rėmus,
Man jos pilkume lig alpulio ankšta.
Ir byra žodžiai, kaip žirniai iš ankšties,
Aš juos brandinu širdin susisėmus.

Dygsta, bujoja žodžiai, kartais labai prasmingi,
Visgi slapta viliuosi juos kuo gražiau supinti.
Veržias prisiminimai vienas po kito gimti,
Ir užmaršties pelėsius verčią sieloj nutrinti.

Mintys lyg mezginio  kilpos, viena prie kitos gula,
Baigiasi, ir nutraukią prisiminimų siūlą.
Lieka krūtinėje tuščia, lyg plyname lauke,
Ir vėl pasiklystų metuose ir būtajam laike...