ES (atmerktos akys gali matyti)

Elena atsisakė suaugystės, bet ji kvepėjo moterimi. Ji kvepėjo džiovintomis
levandomis ir žemuogėmis.
Pusryčiams aš geriu žemuogių arbata su pienu. Pamatęs Eleną, užsigeisdavai išgerti ja pro lūpas. Tiršta svaigulio migla apgaubdavo krūtinę, pasivaidendavo  sirpstančios uogos.

Elenos akys didelės ir žalios. Bet žalios akys, sako, apgaulingos, sako, vienišos, pavydžios. Žalios akys kaip žalios žemuogės – neprinokusios. Galbūt tai mano pragaištis – pasiklysti miško tankmėj, beieškant prisirpusių uogų.

Dvi žalios akys mylėjo varnas. 

Tebeaidi  neramių varnų klyksmai virš Soboro.

Elena visada čia ateidavo tuo pačiu laiku – saulei kylant – lesino nuo vėjo pašiurpusias varnas. Juodi paukščiai debesiu blaškėsi virš jos galvos, ir tūpdavo prie kojų.

Atsisėsdavau ant laiptų ir stebėdavau ją (išvydusi mane, nesprukdavo), prijaukintą nimfą: afrikietiškų būgnelių aidą atsinešusią.

Kai sutrupindavo paskutinę juodos duonos riekę ir mūsų žvilgsniai susitikdavo, ji nesišypsodavo – ji vos vos praverdavo lūpas, atmesdavo susitaršiusias juodas garbanas ir lėtai nueidavo. Neatsigręždavo.

Ant akmeninio grindinio pasilieka trupiniai žvaigždžių.

Ir aš dar ilgai klausydavau išbudintų varnų kranksėjimo.

Tai buvo magiška giesmė.
Tai buvo magiškas ritualas.
Tai buvo magiškas virsmas. Mano gyvenimas keitėsi, staiga jau taip ilgai atmerktos akys, pradėjo matyti. Baisu išvysti šviesą. Baisu pripažinti, kad ji egzistuoja. Baisu tvirtinti. Baisu būti sudegintam ant laužo už skleidžiamas erezijas.

Pradėjau gyventi dvigubą gyvenimą. Juodą. Ir baltą. Užmigdavau apkabinęs žmoną, atsikeldavau su mintimis apie Eleną. Pusryčiavau su vaikais, saulę pasitikdavau su Elena.

Jaučiu, kaip tai nesąmoningai skamba. Suprantu, kad taip būti negali. Žinau, kad turiu nueiti pas siuvėją – vėl kad susiūtų gyvenimą į vieną rūbą.
Bet...

Nusipirkau juodos duonos.

Nedrąsiai, nesuvokdamas kodėl, trupinau ją.

Trupinau ją kitoje Soboro pusėje. Vyko repeticija. Jei mane išvystų žmona, pagalvotų, kad be reikalo „šimtus mėtau ant psichologo“.

Snobas lesino snobiškus paukščius. Ant laiptų nesėdėjo snobiška mergina. Nežvelgė į jį. Nežvelgė į jį, ir kažko negalvojo.
Elena buvo kitoje pusėje. Ji lesino snobiškus paukščius taip pat. Keista, nežinia iš kur, galbūt todėl, kad vis atsinešdavo afrikietiškų būgnelių skambesį, ji jautė jį. Jautė jį labiau nei bet kada. O jis tik lesino paukščius, kitoje bažnyčios pusėje, kol virš jos bokštų dar nebuvo pakilus saulė.