Mes dar dainuosim

Ciklas „Mes dar dainuosim“
Pauliukas
Jau beveik neprisimenu jo vaikiškų bruožų. Lavaičių šeimoje Pauliukas mažiausias buvo. Turėjo jis vyresnį brolį ir dvi labai šaunias seseris. Visi jį mylėjo. Aš jaučiausi vienišas, nes  žymiai vyresnis brolis už mane, tarnavo kariuomenėje.
Gal jų šeima atrodė labai gausi todėl, kad jie gyveno mažame bute. Ar galima pavadinti butu vieną, gana didelį kambarį ir virtuvėlę apie dešimt kvadratinių metrų. Buvome kaimynai miškų ūkio žinybiniame name.
Atsimenu Pauliuko šeima, nedrąsiai pretendavo į mūsų varganą sandėliuką. Pretendavo taip tyliai, kad mano mama tik iš geranoriškų kaimynių sužinodavo. Neatmenu, kad jos būtų svarstę šį klausimą balsu.
Kaip ten buvo ankšta žmonėms be komunalinių patogumų. Šeimos galva mėgdavo išgerti. Jis buvo eigulys, o naminės degtinės, anuomet, ypač miške, netrūko. Pokario laikais, už mokslą vyresnėse klasėse, dar reikėjo mokėti. Trys Lavaičių vaikai, pastoviai turėjo nemalonumų mokykloje.
Ne geriau gyvenome ir mes. Tėvas taip pat mėgdavo prakeiktąją. Pragerdavo pinigus, tačiau  įstengdavo naujiems mokslo metams, man nupirkti naujus batus. „Čerevykas“ – taip juos vadinome.
Kai aš dabar matau einančius į mokyklą, mūsų nuskurdintos liaudies vaikus, prisimenu save tokį patį. Pažiūrėtų jie į mus, į Stalino ir Lenino anūkus, kaip mes sotūs ir laimingi, ir šiltai aprengti...
Mamos mokėjo siūti. Buvo be galo verčiamą į kitą pusę, persiūdinama.
Pauliuko tėvai, deja, nesugebėjo nupirkti naujų „čeverykų“. Net dabar prisimenu jo apavą. Tai buvo iš senų tėvo guminių batų, suklijuoti įmaunami „čibai“. Jie kažkuo priminė aukštus kaliošus. Tokį apavą, pagaminti namuose tais laikais, buvo nelengva. Su didele meile jie buvo padaryti.
Man neužtekdavo įžūlumo prieš Pauliuką puikuotis savo girgždančiais. Jis su tokiu pasitikėjimų įrodė, jog jo geresni, vieninteliai tokie. Tokių niekas neturi.
– Žiūrėk, kaip jie laiko, – su pasididžiavimu rodydavo Pauliukas į mano jau apnešiotus ir apdaužytus. – Kaip nauji!.. 
Kas jį sugebėdavo, taip psichologiškai „paruošti“?.. Širdies gilumoje, aš žinojau – blefuoja, bet žavėjausi juo. Norėjau toks būti... Jis visur buvo pirmas. Ir žemuogių stiklinė jo buvo pilnesnė, ir su  peiliuku jis geriau medinius kardus drožė, ir mokėsi geriau. Buvo dar viena priežastis, jam pavydėti. Pauliukas turėjo gražų balsą. Jų visą šeimą buvo muzikali. Vyresni vaikai grojo mokyklos styginių instrumentų orkestrėlyje. Jie rengdavo šeimyninius muzikinius vakarus.
Niekas nematė, ką jie valgydavo vakarienei, bet iš jų kambario dažnai sklisdavo muzika ir labai optimistinės dainos iš kino filmų. Pokario kino filmai – kiekvienas iš jų būdavo įvykis. Visa mokyklą niūniuodavo naujas melodijas. Jos būdavo geriausias anų laikų maisto papildas. Dainos  buvo gražesnės už žmones, gražesnės už gyvenimą.
Tas mūsų senas namas iš viso buvo dainingas. Dainavo visos penkios jame gyvenančios šeimos. Gal todėl jis vienintelis ten ir išliko?.. Toks kažkada didelis, ir toks dabar beviltiškai mažas, sulindęs į žemę. Net medžiai, atrodo, nei kiek nepaaugo.
Dažnai tuose improvizuotuose koncertuose, Pauliukas atlikdavo solo partijas. Jis nesigėdijo ir viešai dainuoti. Padainuoti klasėje, arba mokyklos scenoje, jam būdavo lengva ir paprasta. Jis nei kiek nesidrovėjo. Aš galėjau dainuoti tik chore. Buvau be galo kompleksuotas. Atsimenu Pauliukas, lyg koks profesorius, atlaidžiai išklausydavo mano dainavimo ir pareikšdavo:
– Balsą lavinti reikia. Nedrebink tu jo, lygiai dainuok. Kažin ar išeis iš tavęs dainininkas?
Man, tiesa sakant, ir prieš jį buvo nedrąsu dainuoti. Pauliukas kitokios karjeros ir neįsivaizdavo. Visą šeima tuo tvirtai tikėjo. Neabejojau ir aš, ir mano mama, kuri kai pradėdavo Lavaičiai koncertuoti, atidarydavo duris pasiklausyti.
Dar vienai iš šios šeimos buvau neabejingas. Tai Pauliuko vyriausiai seseriai Antaninai. Ji ateidavo pas mus, šildydavosi prie koklinės krosnies ir kažkodėl vis žiūrėdavo man į akis. Ji visą laiką jas girdavo. Jų, atseit, ypatingą mėlynumą. Norėjau ir negalėjau tikėti. Pasižiūrėjęs į veidrodį, nieko ypatingo ten nerasdavau.
Tikriausiai ji buvo labai neabejinga mano broliui. Jam nesant, ieškojo pažįstamų bruožų vaiko akyse.
Sunku nupasakoti tą jausmų bangą, kuria man sukeldavo, tokia jau beveik moteris. Labai drovėjausi, net pabėgdavau. O ji juokdavosi man pavymui. Tas jos juokas ilgai skambėdavo ausyse.
Kaip aš pavydėjau, kai ji su dantų milteliais tepdavo savo sportinius batelius ir išeidavo į šokius. Deja, nesisekė jai meilėje. O gal vėliau pasisekė?..
Kai Pauliukui ištino kaklas, visi manė jog tai lengvas negalavimas. Prisimenu jo balsas pasidarė kimus, gergždžiantis. Jis vis tiek bandydavo dainuoti. Aš klausydavau jo dainavimo, ir su nuostaba padariau išvada – man išeina geriau. Taip negalėjo būti – visi tai žinojo. Žinojau ir aš.
Prasidėjus naujiems mokslo metams Pauliuką paguldė į ligoninę. Atėjome jo aplankyti, net pavydėdami. Kaip jam gerai, jau beveik mėnesį neina į mokyklą?.. Jaučiau kažkokią neaiškią baimę. Pauliuko kaklas buvo aprištas.
– Kas tau? – paklausiau nedrąsiai.
– Nieko baisaus, – atsakė. Kaklas tinsta. Iš pradžių, buvo mažas guzelis, dabar štai padidėjo. Daktarai sako: greit pratrūks, išeis pūliai ir aš pasveiksiu. Mes dar padainuosim!.. – paguodė
Deja, tas pūlinys augo ir nesprogo. Po kelių mėnesių Pauliuką išvežė, į kažkokią Kauno ligoninę. Kažkas kalbėjo, kad per vėlai.
Buvo žiema. Vėjas nešė aštrų sniegą į akis. Mes, vaikai, klampojome per sniego dykumą į mokyklą. Mokėmės popietinėje pamainoje. Jau iš tolo pamatėme, juodai apsirengusi žmogų. Kai susitikome, pažinome. Tai buvo Lavaitis. Pirmą kartą mačiau jį verkiantį.
– Nebėra, vaikai, mano Pauliuko. Kodėl būtent Pauliukas?..
Girtos ašaros riedėjo neskustu veidu. Mums darėsi baisu. Tai buvo pirmoji bendraamžio mirtis. Labai bauginančiai nuskambėjo tie žodžiai:
– Kodėl būtent Pauliukas?..
Jie įsmigo į vaikišką širdį lyg priekaištas. Štai jūs gyvi... Nežinau apie ką mąstė Lavaitis. Pasirodė, lyg aš gyvenu už jo sūnų, lyg aš skolingas kažkam už šią mirtį.
Dar ilgai po to mamą tikrindavo man kaklą, ir radus mažą limfinį mazgelį, vesdavo mane į polikliniką.
– Beaugant – praeis, – sakydavo daktarai.
Guosdavo mažai, nes taip sakydavo ir Pauliukui.  Tikrai praėjo. Aš užaugau ir pasenau, ir vis rečiau dainuoju.