Teskamba muzika ( show must go on)

Teskamba muzika (show must go on)
                        Scenarijus buitinei vaizdo juostai ir Muzikų dienai (spalio 1)
Veikiantieji asmenys - juos pristatysime vėliau, veiksmo eigoje.
Bendras fonas - žioplių minia.
Vieta - prieplauka prie Vytauto Didžiojo bažnytėlės. Nemune plūduriuoja smėlio barža. Dabar ji vaizduoja kiniečių restoraną. Daugelis linkę tuo tikėti.

Rytas, šviečia saulė. Bet veiksmas vyks popiet, tad rytą praleidžiame. Po pietų, 15 val. Saulės jau nesimato. Bet šviečia susirinkusiųjų šventės dalyvių veidai: pirmose gretose kompozitoriai, už jų muzikantai, virš jų - savivaldybės tarnautojai (sklando ore tartum dievai ar angelai). Dar matosi vienas kitas savimi patenkinto rėmėjo veidelis, taip pat paslaugios go go šokėjos, kažkurios garsios kino studijos filmavimo grupė arba bent jau Pūko televizijos operatorius, gausybė fotoreporterių ir žurnalistų. Pamiršau paminėti, taigi būtinai susirinko bene pusė būsimo Seimo narių - juk už kelių dienų rinkimai, reikia pabūti su  rinkikais.
Bažnyčios varpui suskambus, nuo savivaldybės angelų grupės atsiskiria ceremonmeisteris K. Ignatavičius ir dešinės rankos mostu pakviečia visus susirinkusius lipti į smėlio baržą, atliekančią kiniečių restorano dekoracijos vaidmenį. Žioplių minia nepatiki ceremonmeisterio nuoširdumu, todėl skeptiškai nusiteikusi lieka stovėti krante. Visi kiti paskubomis, bet nesistumdydami sulipa ant denio. Laivas pastebimai susvyruoja ir nugrimsta per metrą į vandenį, bet dar nenuskęsta.
Juodaodis paauglys junga atriša virvę nuo krantinės stulpo, kapitonas užsirūko pypkę ir kiniečių restoranas atsiskiria nuo prieplaukos, tuo sukeldamas entuziastingą visų susirinkusiųjų šauksmą - wau! Giminės ir artimieji, likę krante, šluostosi akis nosinaitėmis, o laisva ranka mojuoja išplaukiančiam laivui. Visai kaip "Titanike".
Krantine pavymui bėga kiemsargis šuo ir garsiai kažką loja. Bet niekas nekreipia į jį dėmesio. Operatoriai kol kas dar viską fiksuoja.
Laivo denyje tuo metu R. Grabšto vadovaujamas ansamblis užgroja J. Haidno "Atsisveikinimo" simfoniją. Paties R. Grabšto laive nematyti. A, štai jis krante, mosikuoja rankomis. Ne, pasirodo diriguoja. Pavėlavo į reisą. Ką gi, vis tiek niekas nesiklauso, išskyrus A. Ramanauskienę (žymi kritikė), kuri paskubomis užsirašinėja svarbiausias mintis ir įspūdžius į restorano valgiaraštį.
Tuo tarpu laivo keleiviai bendrauja tarpusavyje, užsigerdami gaiviaisiais ir tauriaisiais gėrimais. Tarp jų nuolat šmėžuoja jauni kiniečiai ir papildo ištuštėjusiais taures bei mandagiai pasiūlo užkąsti ant laužo skrudintų rūpužių kojelių ir tešloje išvoliotų sliekų gabaliukų.
Kažkuriuo metu, kai visi jau pasistiprinę, į laivo pirmagalį, kuris atstoja sceną, su mikrofonu rankoje ateina šventės vedantysis, bet ne Stancikas, Audronė Eitmanavičiūtė (jauna pianistė). Skambiu balsu ir džiugia intonacija ji kreipiasi į savo bendrakeleivius:
- Labas vakaras, gerbiamieji!
- Dar ne vakaras, - kažkas sušunka minioje. Tegul tai būna koks nors tiksliųjų mokslų atstovas iš savivaldybės klerkų tarpo.
- Laba diena, - pasitaiso ne Stancikas, - mes čia susirinkome pažymėti ir atšvęsti Pasaulinę Muzikų dieną.
- Ur.. Valio! - sušunka negausus būrelis muzikų. Kiti nustebę žiūri į juos.
Nejaukią tylą nutraukia A. Eitmanavičiūtė:
- Noriu pristatyti šios šventės organizatorius ir rėmėjus.
Diduma žvaliai pasimuisto ir reikšmingai apsižvalgo, maždaug "žinokite, kas čia svarbiausi". Muzikai nuolankiai nuleidžia akis.
Vyksta organizatorių ir rėmėjų pristatymas. Laivas pasiekia Zapyškį. Tada žodžio paprašo kažkuris iš būsimo seimo narių. Žodžio negauna, bet kinietis jį paguodžia nemaža taure brendžio.
Pagaliau jauna pianistė gali toliau vesti programą. Laivas tuo tarpu sukasi aplinkui, visi grožisi Zapyškio bažnytėle.
- Kadangi muzika mus lydi nuo lopšio iki kapo, tai pasidžiaukime mūsų šauniaisiais muzikos meistrais, kurie tą muziką kuria ir perteikia klausytojams. Štai kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas V. Bartulis į šventę atsitempė 120 bosų akordeoną ir nutarė juo pagroti ir padainuoti mums savo kūrybos dainą iš spektaklio "Penki stulpai turgaus aikštėje".
- Varyk, Vidma, - padrąsina kuklųjį pirmininką J. Jučas (jį visi pažįsta).
"Kodėl pražuvo ta meilė nelaiminga.... " - užtraukia V. Bartulis ir kloniai jam atsako: "todėl todėl". Visi linguoja į taktą, po to susiima rankomis ir perrėkdami Pirmininką užtraukia: "Už rankų susiėmę, apjuoskim Lietuvėlę. " V. Bartulis padeda akordeoną, stoja į ratą su visais, irgi susiima rankomis ir laivas bei Zapyškio apylinkės net dreba nuo patriotinės dainos. Kiniečiai sutrikę ir nustėrę.
Pasibaigus paskutiniam posmui susijaudinęs savivaldybės administracijos vienas iš vadovų prišoka prie mikrofono ir rėkia:
- Po šimtą, po šimtą, kiekvienam muzikantui po šimtą. Po šimtą litų iš savivaldybės biudžeto ir po šimtą gramų iš baro. Greičiau, valdžia moka.
Vadovas nukrenta nuo scenos, jį tuoj pat pakeičia kažkuris rėmėjas, susijęs su lošimų verslu:
- Du šimtus, du. Kas daugiau?
Netikėtai užsimezga varžytinės, sumos didėja, kiniečiai vos spėja pildyti taures.
- Penki tūkstančiai! Kas daugiau? - tokia suma skelbiama praėjus pusvalandžiui. Niekas neatsako. - Vienas. Du. Trys! Parduota!
- Valio!
- Ką pardavė?
- O kas ten supaisys?
- Go go šokėjas taigi stūmė "doktorams", ką nežinojai? - dedasi žinančiu savivaldybės atstovas spaudai.
Tuo tarpu pasimato Vytauto Didžiojo bažnytėlės bokštas ir sugriuvęs Aleksoto tiltas, neatlaikęs ilgų eksploatacijos be kapitalinio remonto metų.
Visi nušviuvę žiūri į tuščią plotą. Kažką ištinka isterijos priepuolis, jis juokiasi, juoku užsikrečia visi dar besilaikantys ant kojų keleiviai, operatoriai visi miega, kiniečiai paskubomis kemša į burnas lėkščių turinio likučius, A. Ramanauskienë viena verkia ir garsiai kalba kažkam, gal sau, gal istorijai:
- Durniai, jūs durniai, aš gi sakiau, puota maro metu, neklausėt.
... ir laivas plaukia. Jau seniai praplaukė jis prieplauką, ir Kauno marias, artėjo link Baltarusijos, o kapitonas vis dar nedavė komandos juodaodžiui jungai nuleisti inkarą.
                                        Pabaiga