Pilka asfalto juosta,
Drebėdama po ratais švilpia.
Skubėdami pro šalį ošia
Spalvoti medžių guotai.
Kokia gausybė tų spalvų...
Žalia, geltona... raudona,
Liepsnoja klevo karūna..
Tik tamsiai žalios eglių skaros
Ramybę saugo kaip teatre..
Laukai pageltę,
Rudeniu alsuoja
Šalnos pakąstą žolę paskutinę
Karvutė vieniša rupšnoja.
Sklypai lyg rėžiais
Plūgais suraikyti,
Jie laukia sniego pirmutinio
Bet jo dar nematyti...
Neilgas bus tas jų laukimas,
Ateis baltoji fėja.
Nuklos sniegu gūbrėtą dirvą,
Bus balta kiek akim aprėpi.
Pro šalį lekia kaimai, miestai..
Su blizgančiais stogais, šlapi.
Kiek ten ramybės ir kančios paslėpta,
Pralėkdamas tikrai nepajunti.
Kai kur dūmelis virš trobų vingiuoja
Kaip baltas kaspinas dangun.
Paliečia debesis, sustoja
Išnyksta, virsta praeitim..
Smagu keliauti ir dairytis,
Stebėti lekiančius medžius.
Užmiršti, kas nepadaryta
Ir negalvoti... kas dar bus.