baimės laukas

Jau būtų pagavę mane tie siaubingi galvažudžiai su ilgais peiliais. Jau būtų įgėlę tos riebios, aplink kojas besiraitančios gyvatės. Jau būčiau nukritęs nuo aukštos uolos į bedugnę. Jau kritau...   
Pabundu, nes kažkas mane stipriai purto. Prasikrapštęs traiškanotas akis išgirstu nušlepsinčius žingsnius. Viskas aišku – per miegus rėkiau.
Aš vėl guliu blaivykloje – dideliame 28 m. naujo namo kambaryje. Jame – viena sena sofa ir sekcija. Jokio jaukumo. Jaučiuosi benamis: nors šį namą pats pastačiau nuo pamatų iki šio mėnulio šviesoje blizgančio parketo. Čia nejauku netgi tada, kai aš blaivus, nes man nuolat kartojama: ”Nemyliu”.
Nėra namų, kai nelaukia. Juose nėra namų dvasios. Kankina troškulys. Slenku į vonią. Prisipilu didelį puodelį vandens. Godžiai geriu. Vėl prisipilu vandens, nusinešu, pasistatau prie savo guolio... Stenėdamas nusirengiu – kloju lovą. Pasižiūriu į laikrodį. Dieve, tik trečia valanda nakties. Iš vidaus kyla kažkoks tamsus gumulas.
Kur pinigai?.. Šluostydamasis šaltą, šunim dvokiantį prakaitą, karštligiškai stengiuosi kuo tyliau patikrinti kišenių turinį. Nusiviliu. Tik alaus bokalas už tuos grašius išeis, kai po penkių valandų atidarys valgyklą.
Pragėriau!?.. Pamečiau!?.. Paslėpiau tarp knygų lentynose? Kurioje?.. Jų čia keli šimtai? Gal vaikai patikrino kišenes? Jeigu  nebūtų taip siaubingai bloga, mirčiau iš baimės  ir nerimo.
Nieko neprisimenu. Parėjau “įsijungęs” autopilotą. Niekaip atrodo tie mano drabužiai net mėnulio šviesoje. Ką pasakys kaimynai? Bijau kaimynų, viršininkų, labiausiai – žmonos, vaikų. Bijau sutikti sugėrovus – nežinia ką vakar pridirbau. Bijau mirties, nes vonioje atsikrenkščiau kraujais. Prarūkyti plaučiai kriokia kaip vargonai. Reikia miegoti. Iš ryto viskas  paaiškės. Ant kairiojo šono gulėti negaliu, jaučiu, kaip plaka ... ne, ji daužosi kaip varpas – manoji širdis. Verčiuosi ant kito šono  – vis tiek girdžiu duslius smūgius. Ramiau, išgyvensim. Galvok apie kitką. Po kelių dienų susirinkimas, kuriame svarstys tave už amoralų elgesį. Galvok apie kitką. Štai jau nejaučiu širdies. Nusmelkia mintis: ” kaip aš prasimaitinsiu visą mėnesį, jei nerasiu pinigų. Juk manoji ragana būtinai “prikals’ lėkšte prie lubų. Kažko alkūnės skauda. Nežinia nuo ko: ar nuo griuvinėjimų, ar nuo kočėlo?.. ”
... Keliuosi dejuodamas, slenku prie durų. Viskas tvarkoje – raktas duryse. Išsmuksiu, kad tik nepabustų. Ir einu kaip per minų lauką. Kiekvienas garsas – kaip pavojaus signalas, kaip šūvis į smilkinį. Tamsūs namų langai lyg rentgenu peršviečia virpantį kūną. O ankstyvos praeivės žingsniai – batų kulniukų taukšėjimas – kala vinis į smegenis. Sustoji – praleidi. Praeivė susigūžusi neria pro mane. Atrodo – nepažįstama. Kelnės šiek tiek stengiuosi apsivalyti semdamas vandenį iš asfalto duobutės. Gremžiu molį, blauzdos šlampa. Nieko išdžius – ne pirmas kartas.
Koks ten tipas prie aludės po liepomis stovi. Lyg Algis? “Sveikas! ” – džiaugiuosi. Laukiame, kol atidarys. Mūsų daugėja. Kai kurie juokauja: “Na, kaip skaniai vakar atsigėrėte? ” Be abejo, skaniai.
Štai jis – jo didenybė alkoholis – putoja bokale. Draugas traukia vyno butelį iš kišenės. Šiandien – laiminga diena. Antra diena po algos mūsų statybinėje organizacijoje. Mažai laiko liko iki darbo pradžios.
Su baime žvelgiu į duris. Kad tik nepasirodytų ji – žmoną. Buvo atvejų. Ne, reikia dingti. Reikia skolintis pinigų. Lįsti į kokią nors skylę. Į darbą?.. Koks darbas su tokia sveikata?.. Gal atitols atsiskaitymo valanda?..