Kai plyksteli žaibas

Dabar kasdien žaibuoja!.. Mano žmona siaubingai bijo. Kai užeina lietus, ji pradeda rėkti: „Uždaryk langą, užrakink balkoną, nes bus tau kaip Seimo pirmininko tvorai!“
    Mano žmona – buhalterė. Dabar jau ne buhalterė, vis tiek žmona. Mėgsta komanduoti. Visur jai turi būti tvarka: kapų tyla ir rūtų kvapas. Visos jos tokios, ir buhalterės, ir ne buhalterės…
    O aš nebijau!  O aš vis tiek žiūriu pro atvirą langą, gaivinuosi. Plikė mano (šešiasdešimt antrojo dydžio kepurę  be plaukų  nešioju) taip ir nušvinta tamsoje, kai plyksteli žaibas. Maniškė guli lovoje susirietusi, pagalvę ant galvos užsidėjusi ir dreba. O aš kvėpuoju ozonu, kai aplink sproginėja žaibų fejerverkai.
    Žmonės sako, kad to žaibo, kuris į tave trenks - nepamatysi. Dabar, kai į mane trenkė, galiu sutikti su jų nuomone. Lyg kažkas būtų kuolu per galvą tvojęs, tik žiežirbos iš akių pasipylė. Gerai dar, kad plikai buvau nusikirpęs, tik blakstienos apsvilo. O aš, vargšelis, tikėjausi, kad į šalimais vandentiekio bokštą trenks ar bent į kaimyno geležinį stogą. Matyt, tokia mano karma.
      Kiek buvau be sąmonės  - neprisimenu. Pabundu - žmona ant manęs vandenį pila. O ją pačią  toks geltonai  mėlynas elektros lankas už abiejų rankų purto. Kol nebaigė pilti  - purtė, o po to susmuko ant grindų ir neatgauna žado - ačiū, Dievui.
      O aš atsistojau lyg niekur nieko. Tik kelnės ir baltiniai - skudurų krūva. Prieinu prie veidrodžio: gražuolis - neskink „kvietkų“! Viskas tvarkinga, tik kaktoj žymė  kaip pirmojo ir paskutiniojo SSSR prezidento. Vėliau sužinojau - mane išgelbėjo tai, kad aš buvau suglaudęs kojas… Būčiau išsižergęs, kaip koks kaimo Jurgis - ir griežkit, dūdos…
    Žmona vis dar tyli kaip sugedęs radijo imtuvas. Ar ilgai tokia laimė tęsis?
    Perbraukiau jai ranka per plaukus ir veidą!.. Prasidėjo ekstrasensoriniai reiškiniai… Vargšelė susirietė į kamuoliuką ir užknarkė lyg katinėlis.
    Kol ją lytėjau, sužinojau, kur padėta antroji man dar nežinoma  taupomoji knygelė, kas Alfonsinos iš serialo „Meilės vaisiai“ tėvas ir kad kaimynas Julius, ką tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kažkuria  prasme yra man giminė iš žmonos pusės … Tas pats Julius, kuris dabar su Petru už kapitalinės sienos planuoja  rytą ketvirtą valandą iš mano kieme laikomos mašinos  išimti priekinį stiklą ir magnetolą.
    Puiku - nusprendžiu. Laiko mes dar turime - galime ir pamiegoti.
    Viena žinau - stebuklai  turbūt nesibaigs. Įsirangau į lovą, perbraukiau ranka per veidą ir užmiegu girdėdamas lyg bičių dūzgimą galvoje.
  „Puiku, - apsidžiaugiau, - pasikrausiu aš dabar kosminės energijos!.. “