Rašyk
Eilės (78164)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žmogėdros. Pati baisiausia, agresyviausia ir turbūt labiausiai nekenčiama Guliašo Respublikos gyventojų rasė. Žmonės bijojo jų ne vien dėl įgimto polinkio į kanibalizmą, bjaurios išvaizdos ar įmagnetintų barzdų, nuo kurių per dešimties metrų atstumą išsikraudavo visi mobilieji telefonai, perdegdavo elektros saugikliai ir „išprotėdavo“ spausdintuvai. Labiausiai žmonės bijojo jų, nes poravimosi metu, norėdami sužavėti pateles, parodyti savo jėgą ir pajėgumą, patys galingiausi žmogėdrų patinai rengdavo savižudiškus išpuolius, stengdamiesi užmušti kuo daugiau žmonių ir taip patikti mylimai merginai. Dėl tragiškai žemo intelekto lygio žmogėdroms (guliašiečiai juos vadino tilbardukchalotais arba tilbais) niekaip neateidavo į galvą, kad jei nusižudysi, tai būsi negyvas.
Džikio Jarlapsiro reikalai buvo išties prasti. Prezidentas jam įsakė per 24 valandas nužudyti tilbardukchalotų karalių. Ir ne bet kokį, o patį  Mės‘Ajėdų genties valdovą Osą Mabinlad Enasą. Mės‘Ajėdai buvo vienintelė žmogėdrų gentis, kuri ir po senovės karų, taip ir liko žmonių nekontroliuojama. Šie monstrai rengdavo įvairias diversijas, žudynes ir savižudiškus išpuolius, siekiant sukelti šalyje anarchiją ir nuversti nuo valdžios lovio Sadimą Husajaną.
Vien norint užmušti paprastą tilbardukchalotą, iš kalašnikovo automato jam į krūtinę reikėjo suvaryti mažų mažiausiai penkias šovinių apkabas, o ką jau kalbėti apie patį Mės‘Ajėdų karalių, kuris daugelio buvo laikomas nenugalimu ir nemirtingu. Kovos menai prieš šiuos dvimetrinius, dvi tonas sveriančius raumenų kalnus irgi nelabai galėjo pagelbėti.
Tačiau Džikio reikalai buvo žymiai prastesni. Nei jis mokėjo kokių kovos menų, nei turėjo ginklų. Tai kaip jam įvykdyti šį beprotišką prezidento pavedimą? Atsakymo nereikėjo ilgai laukti. Gal tik tris valandas. Prie Jarlapsiro privažiavo didžiulis karinis sunkvežimis, iš kurio išlipo tas pats Džikiui gerai pažįstamas naujasis guliašietis.
- Zdaroven pildorižge, bachūras! Aš nu šita čia jekšpindėt atvariau tau padėti. Čia nu jekšpindėt yra toks veponys...
- Ką taip, ponuli? – nesuprato naujojo guliašiečio pasakymo Džikis.
- Nu, gi veponys, jekšpindėt. Ir nebetkoks, o didysis Fultreginojus. Va šita jekšpindėt, pavotšink.
Atvykėlis išėmė iš sunkvežimio priekabos kulkosvaidį ir padavė jį jaunuoliui. Tai tikrai buvo pats Fultreginojus – legendinis aukščiausio rango, elitinio greitojo regavimo būrio „P. L. O. V. A. S.“ ginklas.
Fultreginojumi buvo vadinamas paskutinis išlikęs „UWZ-726“ tipo kulkosvaidis. Šiuos ginklus  specialiai pagamino kovai su tilbais. Dėl nepaprastų magiškųjų savybių, užtekdavo menkiausio sužeidimo ir žmogėdra mirdavo. Velniškai sudėtingos gamybos technologijos ir mažas kariuomenės biudžetas leido pagaminti  tik 9 „UWZ-726“ tipo kulkosvaidžius ir jais aprūpinti būrio „P. L. O. V. A. S.“ kovotojus. Šie vyrai atliko daug karinių operacijų ir nukovė šimtus žmogėdrų. Narsieji didvyriai garbingai žuvo, o jų kulkosvaidžiai buvo sunaikinti, priduoti į metalo laužą, ar šiaip dingo be žinios. Taigi, ilgus šimtmečius ėjęs iš rankų į rankas, iš muziejų į sąvartynus ir atvirkščiai, galiausiai Fultreginojus pateko jaunąjam Džikiui Jarlapsirui į rankas.
Grasindamas legendiniu kulkosvaidžiu, Džikis „ pasisikolino“ vyriškas pėdkelnes vežantį sunkvežimį ir nuvažiavo iki Krakingmolos kalnų, kuriuose gyveno Mės‘Ajėdai. Dėl stataus šlaito, į kalną įkopti buvo labai sunku, bet Jarlapsiras kopė. Tiksliau, ne kopė, o bandė bėgte užbėgti. Deja, nepavyko ir vaikinas krito ant žemės ir  daugiau kaip dvi valandas išgulėjo be sąmonės.
Trečiąją valandą kėlėsi iš gulinčiųjų, užmokėjo 5 sirelodus, įžengė į keltuvą ir užkilo į kalną. Keltuvas, kėlęs žmones ir kitokių rasių atstovus, buvo apipaišytas keistais piešiniais, primenančiais darželinuko tepliones. Vėliau vaikinas sužinojo, kad tai magiški simboliai, saugantys nuo žalingo tilbardukchalotų barzdų poveikio elektros prietaisus.
Vos išlipus iš aparato, pasigirdo roboto balsas: „Dėmesio! Jūsų akys ne rožinės! Nesipriešinkite ir nebandykit judėti, nes galite būti nukenksmintas! Pavojus! Jūs pajudėjote! Saldžių sapnų. Linkime maloniai praleisti laiką.“ Po šių pasakymų Džikiui į kaklą įsmigo strėlytė su migdomaisiais ir jis neteko sąmonės.
Po kurio laiko Jarlapsiras atsipeikėjo didžiuliame urve. Jaunuolio rankos ir kojos buvo surištos, ginklas ir šoviniai atimti. Priešais jį stovėjo keletas tilbų. Tai buvo pikti, gigantiški padarai, po savo ilgom vielaplaukėm barzdom slepiantys aštrius nasrus. Visų žmogėdrų akys buvo didelės ir rožinės. Vien grėsminga tilbardukchalotų išvaizda kėlė baimę. Tačiau baisiausias, gigantiškiausias, protingiausias, stipriausias ir visaip kitaip „iausias“ tilbas, buvo karalius Osas Mabinlad Enasas. Jis prišlepseno prie Džikio ir savo griausmingu balsu tarė:
- Sveikas atvykęs į mano baisiai kuklią buveinę, žmogienos nešiotojau! Kas tu toks ir kokiems galams atvilkai savo bifšteksų  ingridientus į šį absoliučiojo blogio konteinerį? Sakyčiau, kad tu turistas, bet kam turistui reikalingas kulkosvaidis ir dar toks prieštvaninis? Sakyčiau, kad esi kareivis, bet kareiviai puola pasitelkę aviaciją ir sunkiąją artileriją. Jie iš pradžių smarkiai subombarduoja  kalnus, tada iš sraigtasparnio nuleidžia būrį iki žabtų ginkluotų desantininkų, tačiau jokiu būdu nekyla šiuo modernia apsaugos sistema aprūpintu keltuvu, nes toks elgesys yra ne kas kita kaip atviras psichikos sutrikimų demonstravimas ir savos gyvybės visiškas nevertinimas. Nu, bet kad jau atlklydai, mano mielas antrekote, tai galėsi... hm... kaip čia  tave panaudoti prieš gaminant karbonadus? Pakvieskite Eman‘Ujielą!
Vienas tilbas dingo olos gilumoje, o kiti žmogėdros nustojo kreipti į Džikį dėmesį. Tai leido vaikinui atsipalaiduoti ir kiek apsižvalgyti. Ola buvo aukšcio sulig devynaukščiu pastatu. Sienose matėsi daugybė nišų, kuriose buvo įrengti miegamieji. Dešinėje buvo virtuvė, šalia jos – darbo kontora su daugybe kompiuterių. Visi kompiuteriai ir kitokie elektros prietaisai buvo apipaišyti tais pačiais magiškais simboliais, kaip ir keltuvas. Toliau ola išsišakojo į daugybę tunelių, bet kas buvo juose, Jarlapsiras nežinojo.
  Tilbas sugrįžo su savimi atsivesdamas žmogėdrų režisierių Eman‘Ujielą ir jo asistentę Krezimbavę, nešančią tilbardukchalotiškais piešiniais aptepliotą kamerą.
- Ležiumbė ekstrevantjūr! Koks fotogeniškas žmogpalaikis! Osi, šis potencialus bifšteksas puikiai tiks mano filmui. Voliadyb! „Auskaro“ apdovanojimas jau beveik mano letenose! – džiūgavo režisierius. Nuo kitų tilbų jis skyrėsi, tuo kad buvo susiveržęs magišku diržu, suteikiančiu žmogaus išvaizdą. Tokius diržus žmogėdros vartodavo norėdami užsimaskuoti ir „ įsipaišius“ į žmonių minią susisprogdinti.
Asistentė Krezimbavė buvo stambi, labiau panaši į vyrą o ne į moterį, vimdančio grožio tilbardukchalotė. Ji buvo įsispraudusi į aiškiai per mažą suknelę, o veidą apsikvarkaliavusi storu makiažo sluoksniu, žodžiu atrodė kaip transvestitas. Vos pamačiusi Džikį mergina visa nuraudo, tiksliau nugelto ir pademonstravo savo arklišką šypseną.
- Oi koks nerealus gražuolis! Toks fainas, kad net susileidau, - metusi flirto žvilgsnį savo vyrišku falcetu suspigo Krezimbavė.
Džikis supratęs, kad suviliodamas tą merginą galės išsivaduoti, meiliu balsu tarė:
- Tavo lūpos man primena naktipuodį ryto žaroje. Tavo akytės kaip po mėšlą pabraidžiojusio kolūkiečio batraiščiai. Kai žiūriu į tavo paštetinius plaukus mano širdis trokšta pavirsti sakalu ir nulėkti ten,  kur liepsnoja meilės buldozeriai nebylūs ir nuskinti auksinį  buroko lapą, kurį tau užkiščiau už...
- Ei, nelysk prie mano merginos tu,  skilandžio turiny. - užriaumojo vienas iš tilbardukchalotų, -  kai išgražinsiu tau marmūzę, tai beliks iš tavęs tik daktariška dešra!
- Tik nesipykite berniukai, jūs man abu patinkate. – bandė sutabdyti konfliktą Krezimbavė.
- Abu? Nu palauk boba, netrukus suprasi, kad tas faršas nieko vertas! Klausyk, žmogau, tuoj pamatysi tai ko tu ir per šimtą metų nesugebėtum išmokti! Tu neturi jokių vilčių gauti jos širdį.
- Kažkaip neistiki, ponuli, kad tamstos žodžiuose yra bent žiupsnelis tiesos, - sumąstęs klastingą palną, provokavo žmogėdrą Džikis. – esu priverstas apšaukti tamstą pasipūtusiu melagiu.
- Aš ne melagis!!! –  išnaudodamas visas savo tenoriško balso galimybes įtūžęs užriaumojo tilbardukchalotas. – greitai išvysi mano griaunamąją galią!!!
Baisiai staugdamas ir tvirtais savo žingsniais trupindamas grindinį, žmogėdra nubėgo tiesiai į filmavimui besiruošiančių tilbų minią ir susisprogdino. Sprogimo banga sukėlė griūtį ir didžiulį tilbardukchalotų sąmyšį. Kadangi žmogėdros nebekreipė į Jarlapsirą dėmesio, jis sugebėjo atsirišti rankas ir kojas (tilbai prasti mazgų rišėjai) ir pakampėje suradęs besimėtantį Fultreginojų, bei užtaisęs jį, Džikis pradėjo pliekti į panikuojančius tilbus. Su šiuo kulkosvaidžiu žudyti žmogėdras taip lengva kaip šnekėtis „mirc‘e“. Nepraėjo nė penkios minutės ir visi tilbai gulėjo negyvi arba raitėsi priešmirtinėje agonijoje.
Visi, išskyrus karalių Osą Mabinlad Enasą. Jis išniro iš tamsios kertės ir žvelgdamas į sprogimo ir griūties nuniokotą buveinę pamažu artėjo prie Jarlapsiro. Šis užsitaisė Fultreginojų ir suvarė visą apkabą šovinių Osui tiesiai į krūtinę, bet kulkos atšoko nepadarydamos jam jokios žalos. Negali būti! Netgi legendinis kulkosvaidis buvo bevertis prieš žmogėdrų karalių! Jarlapsirą apėmė panika. Tačiau jis išgirdo Krezimbavės falcetą:
- Džiki! Barzda! Jo galia ir nemirtingumas slypi barzdoje! - merginą buvo prispaudęs didžiulis akmens luitas.
- Lįsk pragaran, išdavike neraliuota! – Osas išsitraukė didžiulį benzininį peilį ir jį užvedęs sviedė į tilbę. Lėkdamas milžinišku greičiu, peilis nurėžė Krezimbavei galvą ir nukrito prie Jarlapsiro kojų.
    Tuo tarpu Mės‘Ajėdų valdovas įsibėgėjęs šoko ant jaunuolio, ketindamas jį sutraiškyti, bet Džikis spėjo pagriebti peilį, nurėžti Osui barzdą ir persivertus kūlversčiu pasprukti žmogėdrai iš po kojų. Grausmingai bumptelėjęs ant žemės, Mabinlad Enasas ėmė vaitoti iš skausmo ir riebiais keiksmais plūsti vaikiną. O Džikis vėl paleido į darbą savo šaunųjį kulkosvaidį ir netekęs savo galios šaltinio, didysis žmogėdrų karalius ir ideologas žuvo.
    Tai buvo gėdingas pralaimėjimas visai žmogėdrų rasei. Šis Džikio žygdarbis sudavė milžinišką smūgį  Mės‘Ajėdų kariniam potencialui, kuris daugiau niekada nebeatsistatė. Ilgainiui tilbardukchalotai ėmė vengti žmonių, nuo jų slapstydamiesi lindo į vis gilesnius ir gilesnius Krakingmolos kalnų urvus, kol galiausiai pasislėpė taip giliai, kad neberado kelio atgal, todėl daugiau niekada nebematė dienos šviesos.
                                           
                                                                ***

- Nori pasakyti, kad vienui vienas sunaikinai Mės‘Ajėdų karalių, jo pačio irštvoje? Kaip matau, Džiki, tu nesupranti juokų. – Vienu metu rūkydamas pypkę ir cigarą kalbėjo prezidentas Sadimas Husajanas, - Cha, juk vakar buvo balandžio pirmoji! Dar niekada nesu nieko taip „juodai išdūręs“. O tu ne tik patikėjai kad duodu tau užduotį, kurios visa 37-oji divizija per dvidešimt metų taip ir nesugebėjo atlikti, bet dar ir įvykdei ją vienui vienas ir dar greičiau nei per penkiolika valandų. Net pats magas – švietėjas Dovydas Printerfyldas nėra toks stebukladaris kaip tu!
- Na tiesa sakant, tamsta, tai stebukladaris ne aš o...
- Gerai, kaimieti, eik į prezidentūros valgyklą, sukirsk keletą balandėlių ir ruoškis trečiai užduočiai. Patikėk, anie du darbai tebuvo tik vaikų žaidimas palyginus su tavęs laukiančiu pavedimu.
  Džikis Jarlapsiras patenkintas nuliuoksėjo į valgyklą, o prezidentas ėmė kurti planus, ką darys tapęs dievu...
2004-09-24 20:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-27 12:25
experiment
"Puspročių Lesbijiečių Organizacija Vakarinių Arbatėlių Siurbčiojimui?"
:DDDDD
Juokingiau už patį kūrinį beveik. bet ir kūrinyje yra juokingų vietų,vis gi. Chy>
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-26 01:42
varsketiz
baikit, viskas gerai ce su tuo kuriniu, per dideliu nesamoniu ir tokem kuriniui yra nemazai, bet man pavyzdziui jis labai pakele nuotajka;]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-24 21:25
_I_
_I_
Aukščiausio lygio kliedesiai (pvz.: „Osas išsitraukė didžiulį benzininį peilį ir jį užvedęs sviedė į tilbę.“ – visiškas bilekas, nors juokingas bilekas). Žinoma, aš čia labai dėl ko nors spygauti negaliu – nekaip atrodys po paskutiniojo mano „rašinuko“. Taigi, prie idėjos nesikabinėsiu, bajerių taip pat, bet šiaip visokių nesąmonių, kurios net ir čia per daug idiotiškos, radau.
„Kovos menai prieš šiuos dvimetrinius, dvi tonas sveriančius raumenų kalnus...“
Klausimas: gal jie švininiai, ar kokis biesas buvo, kad tiek sveria? Suprantu, kad šiame kūrinyje logikos ieškoti neverta, tačiau persistengti taip pat nederėtų.
Palyginus sakinius:
„Labiausiai žmonės bijojo jų, nes poravimosi metu norėdami sužavėti pateles, parodyti savo jėgą ir pajėgumą, patys galingiausi žmogėdrų patinai rengdavo savižudiškus išpuolius...“
ir
„Šie monstrai rengdavo įvairias diversijas, žudynes ir savižudiškus išpuolius, siekiant sukelti šalyje anarchiją ir nuversti nuo valdžios lovio Sadimą Husajaną.“
pasidaro neaišku, kuomet visgi jie rengia tuos savižudiškus išpuolius? Gal tiesiog pirmai progai pasitaikius?
Kaip iššifruoti tą „P. L. O. V. A. S“? Žodis gal ir juokingas šiame kontekste, bet susidaro toks įspūdis, kad jis visai nieko nereiškia. Gal jį šifruoti kaip: Puspročių Lesbijiečių Organizacija Vakarinių Arbatėlių Siurbčiojimui?
„Deja nepavyko ir vaikinas krito ant žemės ir daugiau kaip dvi valandas išgulėjo be sąmonės.“ Na, jis bandė užbėgti į kalną. Bet ar kalnas nėra ta pati žemė, gruntas, uoliena ir t.t. Kaip jis galėjo nuo žemės nukristi ant žemės. Gal nukrito, nuslydo, ar nusirito šlaitu žemyn?
Keistokai atrodo Krezimbavės meilė savo pietums, t.y. Džikiui. Suprantu, kad „true love“ neturi ribų, ar kaip ten sakoma, bet čia tai jau per žiauru. Taip prieš akis ir kyla vaizdelis, kaip  Krezimbavė Džikį po pirmosios nakties pusryčiams sužiaumoja.
Išvada: kūrinys gana linksmas, bet neiškopia iš rašliavos apibūdinimo. Kitaip sakant, jis nieko vertas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-24 21:03
nila lelium
iki galo perskaityt nesuspejau,bet isidedu i megstus,Bus proga pratest zvengimo iki nukritimo partija.=-]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-24 20:28
Rikute
Nu geraj. Zwengiau taj ilgaj. Speju, auga jaunoji jowaro pamaina. Atejo "swente" ir y musu kiema :}

Taigi:
Žmonės bijojo jų ne vien dėl įgimto polinkio į kanibalizmą, bjaurios išvaizdos ar įmagnetintų barzdų, nuo kurių per dešimties metrų atstumą išsikraudavo visi mobilieji telefonai, perdegdavo elektros saugikliai ir,, išprotėdavo“ spausdintuvai - padek diewe... O kodel bijojo zmones? Juk turejo bijoti mobilus telefonai, elektros saugikliai ir spausdintuvai.
  P. L. O. V. A. S - O kodel ne C.E.P.E.L.I.N.A.S? Arba V.E.D.A.R.A.S?
Wardu, speju sudetingesniu nesugebejai
sugalwot?
Osas išsitraukė didžiulį benzininį peilį - kas chia dabar?
Sadimas Husajanas - Neigiamas animaciniu filmuku poweikis.

Butu humoras, ten ir butu. O kadangi dabar chia.. Welniava kazkokia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą