Seksas rečiau negu pensija

    Draugės man net pavydi . Sako: „Tu, Lina, linksma kaip mergaitė, vikri kaip stirna, su vyrais tau sekasi  - jau su trečiu gyveni“. „Kodėl tu tokia žydinti?“ –  klausia. Jaunesnėms patariu: „Nereikia perdaug linksmoms atrodyti, reikia slėpti tuos žiburėlius akyse … Nes kitoms gali pasirodyti, kad tavo vyras labai stengiasi mylėdamas. Paskui ir trokšta svetimos nuosavybės…”
    Štai toks gyvenimas. Jokia aš ne jauniklė, dabar man jau dvidešimt per trisdešimt, esu vikri, nors sveriu arti šimto ir vyrą jau trečią turiu, bet ar tokį, apie kurį svajojau? Kur jūs šiais laikais vyrus matėt?
    Pirmas buvo Zigmas  - tikras gražuolis. Aukštas, lieknas, muzikantas, šokėjas, vairuotojas asas. Žodžiu, pirmas vaikinas kaime. Visa jo giminė – mechanizatoriai. Nors tepk jam ant duonos solidolo vietoj sviesto, taip techniką mylėjo.
    Iš pradžių nieko mums netruko: aš – zootechnikė, jis  - pirmaujantis kombainininkas  - mylėjomės juodai!..
    Rankos jo buvo auksinės, bet ir burnelė ne iš aliuminio. Teisybe žmonės sako: „Ubagas nemoka ant duonos sviesto užsitepti”. O girtuoklis  - ubagas, tik ir laukia išmaldos.
    Jau  kaip stengiausi. Paruošiu, būdavo, vakarienę: šampanas, tortas, deganti žvakė  - laukiu, širdis virpa … Įsiklausau į tylą  - pagaliau ateina. Kaip laukinė, kaip stirna  šoku atidaryti duris, kliūdama už vakarinės suknelės padurkų.  Įvirsta, visas dvokia, vos apverčia liežuvį …
- Edita, - visai ne mano vardą  lemena, - Edita, pasakyk broliui, tegul mano „Žigulius“ iš valymo įrengimų duobės  ištraukia, kitaip manoji ragana ištarkuos man snukį.
    Tada aš tam briedžiui, kaip stirna, kaip stirna! Išsiskyrėm. Aš ne iš tų, kurios vyrus į kapus nuvaro  - gyvas Zigmas. Karjerą padarė, nesenai mačiau, rodė per televizija - epizode iš šiukšlyno.
    Moteris aš buvau išvaizdi,  kaip sakydavo tie gašlūnai vyrai - sultinga, jauna. Pradėjo aplink mane Zigmo draugas Juozas suktis. Gyvenimas ir instinktai daro savo, sumetėme klumpes. Ką ten sumetėme. Juozas gal tik klumpes ir atsivežė … Su Zigmu, aišku, jo nepalyginsi. Daugiau  valgydamas  prakaituodavo negu dirbdamas. Į šonus - tiesa, nevaikščiojo. Nuo pirmos dienos aš jam  dievobaimingumo įvariau. Pinigų neduodavau, algą pati pasiimdavau. Bet kur tau mechanizatorius negers?.. Apsirengė kartą ir pro duris.
    „Kur?“ – klausiu.
    „Eik tu, - sako, - ragana, po velnių, gana man tos katorgos, einu žmonių pasižiūrėti, savęs parodyti!..”
    Grįžta vakare kaip dūmas, apsirengęs su „specovke” iš traktoriaus. Išlydėjau kitą dieną: dar kilogramą lašinių kelionei įdėjau. Išsivežė visą savo mantą į ratinio ekskavatoriaus kaušą susikrovęs. Senokai nesimatėme,  bet ir netraukia …
    Trečiasis mano - dabartinis - solidus vyras buvo, tiekėju dirbo kolūkyje. Dešimt su truputėliu metų už mane vyrelesnis, bet išsidykinėjęs, dar pajėgus. Jis man pirmą kartą gyvenime rožę padovanojo – vos nenualpau. Žodžiu, apsalo širdis ir puoliau aš vėl į tą bendro gyvenimo liūną…
    Lyg ir gerai, nesugriuvęs iš pradžių buvo. Ir rankutę  pabučiuos, ir šiaip kultūringas  pagal išgales, reikšmingai patylėt, kaip geras pašnekovas prie išprususių žmonių mokėjo. Man pirmai kaime peniuarą nupirko. Toks teigiamas  - beveik negeria … O aš gyvenimo pamokyta  - vis tiek netikiu. Negali tokia šimtaprocentinė laimė gyvenime būti…
      Seku aš jį, kišenes tikrinu. Jokių įkalčių. O moteriška nuojauta kužda  - kažkas čia ne taip …
      Nieko nerandu, nors pasiusk. Kartą vartau jo užrašų knygutes. Skaitau paskutinįjį puslapį: B. T. 53218 – alkūninis velenas, J. S. 51620 – cilindras  ir t. t.
      Dievo ženklas! Subirbė telefonas, kažkas ne tą numerį surinko … Lyg  elektros mygtuką kas man  smegenyse būtų paspaudęs. Staigiai surenku numerį, atsiliepia moteriškas balsas. Tyliu.
  - Čia tu, Vytautai? Baik katinėli,    neišdykauk, vežk
greičiau tą konjaką, kur žadėjai, zuikeli.
  - Čia ne Vytautas, - aš sakau rūsčiai, - čia jo žmona!..
  - Lina, kokia tu šaunuolė, kad paskambinai! -  nesumišo kitame laido gale. – Seniai norėjau pas tave su buteliu užeiti. Tavo storulis plento volas dabar su Jane trankosi, nori telefono numerį duosiu?
  … Ką jūs pasakysit?.. Atsisėdu ir iš karto depresija.  Trys
vaikai nuo kiekvieno. Išvarysiu - kur geresnį gausiu?.. Kas į mane dabar žiūrės?
  „Tegul vaikšto į šonus, - sakau draugėm. – Nesušals, iš labdaros aprengtas net blizga“.
    O jos manim žavisi. „Tu, Lina, ne moteris  - tu liūtas!” –
sako jos.
    Nei aš liūtas, nei aš stirna – senatvė atsėlina, bet vis tiek 
gaila, kad seksas rečiau nei pensija būna…