Šokis

Dangus susijaukusius patalus tvarko,
kicena padangėj pūkuoti žaislai,
iššokę iš spintos lietaus. Užsimerki,
lašelis nutykina skruostu lėtai,

tipena ir šypsos, kutendamas jaukiai,
tik strykt – ir ant nosies užšoka keli,
akutėm sumirksi skaidriom ir pašaukia
pasiausti su jais, pasidžiaugt, juk gali!

Lašeliai sūpuojas ant pirštų galiukų
ir laukia manęs. O tenai, po medžiu
sau stovi mergaitė - o gal angeliukas
ir stebi padangę suklotą. Jaučiu,

kaip šnabždasi tyliai mažyčiai lašeliai
ir linksi galvytėm glotniom nekantriai,
sumąstę kažką, jie tuoj skuba į kelią
nustrykčioja vikriai link medžio. Švariai

nuprausti mažutę gėlytę sumąsto,
tada nušuoliuoja mergytės delnan,
sušokę suklūsta ir smalsiai apuosto,
nusliuogia rankove ir skuba: „einam!“

Lašiukų rately taip linksma ir gera,
kai guviai dainuoja berželiai jauni,
menu aš tą dieną ir viskas taip dera...
O Tu, angelėli–mergaite, meni?