Ružavakelnis arba vietoj pokalbių apie orą

Ružavakelnis.
Taip jį vadino.
Ne „rožiniakelnis“ ar „vaikinas rožinėmis kelnėmis“.
Ružavakelnis.
Tik nesakykit, kad jums nepatinka „barakų istorijos“, kad nemėgstate pasiskaitymų prieš miegą – žurnalų ar nesudėtingų romanų, nes platonai ir hesės „sunkiai skaitosi“ ir šiaip nemadingi.  Įsidėmėkite. Skaitykite madingus rašytojus, tvarkingai surikiuotus matomiausiose knygynų lentynose, su užrašu „skaitomiausi“. Skaitykite Beigbederį, Bariko ar Murakami. Apie juos kalba mano kaimynės iš 310 kambario. Ir studentai, gurkšnojantys alų, visi tie „neformatai“, kurie sėdi ant suolelių „žaliajame restorane“ prie bendrabučių. Bent jau aš manau, kad turėtų kalbėti.
Keletas madingų leidinių padarys jūsų knygų lentyną nepakartojamą.
Skaitant madingus autorius norisi parašyti ką nors lengva.
Arba atsinešti spragėsių.

Beje, skaityti mėgsta ir Ružavakelnis – sklando gandai, kad knygos užėmusios visą jo kambarį. O pareina jis nešinas dar glėbiu ir karštligiškai ieško raktų, nervingai taisosi nuo nosies smunkančius akinius, galbūt patyliukais keikiasi ir pasižada sau nuo šiol apriboti knygų invaziją į miniatiūrinį bendrabučio kambarėlį.
Tikriausiai būtų kitaip, jei skaitytų madingas knygas. Arba tą pramoginį laikraštėlį, kuris rašo apie filmavimo komandą, gavusią leidimus „gausiems helikopterių filmavimams“.
Ar norėtumėt turėti helikopterį?
Ružavakelnis turi tik senutėlį kompiuterį, kuriuo niekas nemoka naudotis.

„ - Kokia negraži mergina“ , - pasakė kambario draugė, pirmąkart pamačiusi Ružavakelnį.
Tiesa, taip jį „pakrikštijom“ vėliau: turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol pastebėjom, jog rožinių kelnių į kitas jis nė nemano keisti. Ilgaplaukis, liesas kaip dviratis, vaikščioja kūprindamasis, prasilenkdamas žvelgia kiaurai tave. Tarsi jį labiau domintų ne žmonės, o tai, kas yra už jų. Aš visada norėdavau pasitraukti – kad neužstočiau to, ką Ružavakelnis pamatė už manęs.
Po to kartais ir pati atsisukdavau.
Tik už manęs nieko ypatingo nebūdavo.

Sutikdavai Ružavakelnį labai netikėtai, dažniausiai vėlų vakarą. Susisukęs plaukus į kuodą, išsirengęs iki pusės, prausdavosi kriauklėje, pedantiškai valydavosi dantis. Net penkiolika minučių. „Colgate“, „Orbit“, „Colgate“. Bohema.
Prausdavosi rūpestingai, ir labai sutrikdavo, išgirdęs „labas vakaras“.
Kartais spjaudydavosi. Subtiliai ir elegantiškai. Bohema.
Dantų valytis eidavau kitur.
„ - Ružavakelnis prausiasi“, - kikendavo kaimynė.
Būdavo panašus į didelį liesą vorą.
Muiluotą vorą.
Jam neaugo barzda, ir nieko čia nepadarysi.
Kartais dar tyliai šliūrindavo koridoriumi – žingsnių nesigirdėdavo, ir labai nustebdavai, netikėtai išvydusi jį priešais. Tada pasakydavai „labas“, arba „labas vakaras“, kartais pakalbėdavai apie orą. Žemė – žmonių planeta, kur visi kalba apie orą. Tai mums persiduoda kartu su genais. Apie orą kalba visos kartos.
Tikrai.
- Kad pasiuto lyt, - stebisi močiutė, baigusi skusti bulves, - ir galo nematyt.
- Kaip reiks šienas suvežt, - sako senelis, taisydamasis akinius ir dėdamas į šalį lupą, su kuria skaito laikraščius, - Tu jėgos jėgos, šitokios vasaros...
Kai skambina mama, visada raportuoju apie orą. Kai skambina draugas, sakau: „O pas mus oras…“. Kai rašau draugei laišką, nepamirštu pridurti, kad oras Lietuvoje…
Mūsų visuomenė neturėtų tiek dėmesio skirti orui.
O aš? Gyvenu prie pat meteorologijos stoties. Ir todėl pamažu virstu neetatine sinoptike.

Ružavakelnio kambario draugą vadinome Akiniu.
Jam barzda augo.
Ir dar jis kepdavo skanius blynus – o tai jau šis tas.
„ - Ragavau Akinio keptų blynų“, - pasigyriau po Užgavėnių.
Ir visos labai juokėmės, ir gėrėme arbatą su bulvėmis (sausainių neturėjome), ir pasakojome, kaip gera buvo  degustuoti kaimynų blynus, tepti ant jų mamos uogienę, sutikti kiekvieną į virtuvę įėjusį šūksniu: „Ei, ir tu blynus kepi? Pavaišinsi?“
Akinys kurį laiką neturėjo akinių – kažkas sudaužė. Sklido kalbos, kad taip atsitiko jam ginant Ružavakelnį. Nuo ko? Kas žino. Buvo truputį gaila Akinio be akinių, beveik sukišusio nosį į puodą, bandančio jame įžiūrėti vienišą vakarykštę bulvę.
Akinys kalbėdavo ir apie orą, ir apie politiką.
Akinius įsigijo tuo metu, kai prausykloje vis dažniau sutikdavai ant grindų sėdintį ir su kaimyne plepantį Ružavakelnį. Ją vadindavom Metaliste – dėl tų visų grandinių ir odinių kelnių.
„ - Tai pas ją taip gitaras „pjausto“? – sunerimo draugė, užėjusi pasiskolinti puodo, - O man „egzai“ ryt… Miegot irgi noriu“.
„ - Jos kambaryje daug juodos spalvos“, - pranešė  kaimynė.
Kartą teko patikrinti. Ne taip jau daug.

Vieną dieną sutikau Akinį su akiniais. Nešėsi didžiulę kartoninę dėžę, vos ne didesnę už save, ir, dėdamas ją prie krūvos kitų, burbtelėjo: „Išsikraustau“.
Tik tada sužinojau, kad kambaryje Akinys laikė katiną. Pūkuotą.

O paskui Ružavakelnis apsigyveno su Metaliste.
„ - Ką? Kas gali su juo gyventi?“ – stebėjosi kaimynės
Nežinau. Katinas juk galėjo.

Aš manau, kad Ružavakelnis galėtų būti mano kadanorsatsirasiančiosknygos herojumi. Jūs priglaustumėte savo lentynoje dar vieną madingą knygą. Aš užsisakyčiau blynų tame restorane, kurio interjeras iš lauko pusės atrodo taip elegantiškai ir pritinkamai jaunai rašytojai.
Aš laukiu, kol Ružavakelnis įsigys helikopterį.
Arba katiną.
Arba…
Gal geriau pakalbėkim apie orą. Šįryt mačiau, kaip Metalistė blizgino langus, o vakar Ružavakelnis melancholiškai šlepsėjo per balas iš parduotuvės. Šlept, šlept, tekšt. Jums patinka melancholiški knygų herojai?
Kažin, koks tikrasis jo vardas?
Ružavakelnis.
Geriau kalbėkim apie orą.