Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Nedrįskite mūsų uždaryti!
- Išleiskit!
- Mmm… Galvą...
- Andrėja, tu čia? Nieko nematau...
- Prakeikti išverstakiai... Jūs dar atsiimsite už tai!
- Tylos visi! Nuo rėkimo nieks nepasikeis. Mes čia visi? Selma?
- Aš čia, kapitone, už jūsų. Tas žynys mane sučiupo už rankos, iš jo delno tarsi elektra trenkė… O paskui...
- Matėm, kas paskui, ne akli. Nors nieks dabar negali garantuoti. Asmeniškai aš nematau nieko.
- Aaišku. Sedrikas irgi čia.
- Kurgi man dar būti. Nuo jūsų – nė per žingsnį.
- Tiksliau – nuo Andrėjos.
- Ohoho, kas prabilo, - Markai, bičiuli! Tau nelabai skaudžiai stuktelėjo?
- Labai.
- Pridėk prie kaktos ką nors šalto. Siūlau ledinę savo pasijos širdį. Štai tik nežinau, kaip prisigauti prie jos, peiliuką pamiršau.
- Jei būtum nepamiršęs, tai būtų vienintelis atvejis tavo gyvenime, kai pasirodytum naudingas.
- Dėl dievo, Andrėja, ką tu darytum su peiliu, bandytum išlaužti duris?
- Ne, tiesiog nupjaučiau tau liežuvį.
- Och… Na, dar ne viskas prarasta, gali pabandyti nukąsti.
- Užsičiaupkit judu abu. Aš kalbėsiu. Ir neleisiu čia jokių asmeninių išpuolių ir... ir kurstymo…
- Na na? Ko kurstymo? Vargšas kapitonas, nes savo numylėtas instrukcijas pamiršo. Tai nepasisekė.
- Sedrikai!
- Tyliu, tyliu.
- Sedrikai, mes visi tokioj pačioj nepavydėtinoj padėty. Ir nėr ko jos dar labiau bloginti. Geriau susikaupkime ir pažiūrėkime, ką galime padaryti, kad iš čia išsigautumėm. Aš nematau jokios šviesos juostelės po durimis, - kas nors žino, kur išėjimas?
- Durų nėra.
- Kaip nėra?
- Nėra ir viskas. Mane įstūmė paskutinę, o paskui iškart pasidarė tamsu. Net negirdėjau, kaip jos užsidarė. Jaučiat, kokios sienos keistos?
- Kas tai, stiklas?
- Kažkokia plėvelė?
- Vvviešpatie, kaip skauda galvą…
- Tai velniai žino kas. Net nepanašu į materiją. Kietas oras… Kažkokia riba… Ji nepasiduoda spaudimui, bet kartu jos tarsi nėra. Kai tik atitrauki pirštus, iškart pamiršti, ką jautei liesdamas.
- Ir grindys tokios. Lubos per aukštai. Andrėja, būk gera, užlipk man ant pečių, gal pasieksi?
- Pabandyk pasiekti liežuviu.
- Prisikabinai prie mano liežuvio… Aš turiu dar kai ką verto dėmesio.
- Sedrikai! Andrėja, pasakyk, kad jis liautųsi. Jūs juk draugai.
- Mes?
- Draugai??
- Nešaukit, galva plyšta...
- Teisus buvo Sartras, velniškai teisus. Pragaras – tai kiti.
- Kapitone, jūs galvojate, kad mes pragare?!
- Ką? Aišku, ne. Turbūt tai kalėjimas.
- Vadinasi, mus paleis?..
- Žinoma, mūsų gi negali uždaryti kalėjiman be teismo. Mes Visatos piliečiai, ir dar Taikos Pasiuntiniai.
- Ak tiesa, jūs juk turite gražius žetonus, gaila, kad jų čia nesimato. Ir gaila, kad mes patekom į šventyklą per užpakalines duris ir nespėjom jų niekam parodyti...
- Mes elgiamės pagal santykių su į Sąjungą neįsijungusiomis rasėmis taisykles. O kodėl tu paskui atsivilkai – iš tiesų įdomu. Tik nereikia tų kvailų istorijų apie Romeo ir Džiuljetą, atsakyk sąžiningai. Kaip kapitonas, aš turiu viską žinoti.
- Romeo... Kapitone, jūs mane stebinate. Kodėl ne Pigmalijonas, nuo kurio pabėgo atgijusi skulptūra, atgijusi, tačiau beširdė? Ir persekioja ją skulptorius ne dėl meilės, o bandydamas suprasti, kokio velnio jis išprašė atgaivinti šitą Galatėją samdomos žudikės akimis.
- Kaip tu drįsti…
- Taip, būtent samdomos, o ne žudančios savo malonumui. Ačiū dievui, nematau, kaip dabar bandai sudeginti mane žvilgsniu. Tiksliau, paversti ledokšniu. Tiek to, nesvarbu. Aš iš tiesų paskui jus ėjau ne dėl Andrėjos. Domėjausi tuo pačiu artefaktu, kaip ir jūs.
- Bet tu nesi ekspedicijos narys.
- Na ir kas? Kuo aš už jus blogesnis?
- Prakeikta galva...
- Blogesnis? Kuo tu blogesnis? Ir jis dar klausia. O tu žinai, kad pasirodei salėje pačiu netinkamiausiu metu?
- Ir? Manai, jūs būtumėt pavogę Tylos Akimirką ir paprasčiausiai sau pabėgę? Selma, žinai, tu ne tik naivi, tu nusikalstamai naivi. Kartais neteko girdėti legendos, kad tik žmogaus auka gali nuraminti Akimirką, bet ji niekad neatiteks tam, kas paaukos už ją gyvybę?
- Nekliedėk. Mes… Mes visai neketinome vogti šventyklos ir visos planetos įžymybės. Kaip galėjai taip pagalvoti? Mūsų grupei buvo duotas nurodymas, ee, perspėti žynius, kad čia skrenda artefaktų pirkliai, ir tuo pačiu apžiūrėti objektą.
- Ak apžiūrėti... Jūs tikrai mane laikote kretinu? O kam gi tada tie visi daiktai, labai grėsmingai atrodantys? Aš juk sekiau jus, jūs ėmėte Kirijos aukso žnyples ir Kinsbergo rezervuarą. O dar idiotiškas aromatines žvakes ir šlykštų pažaliavusį kaulą, sumegztą kaspinėliu. Fui, ir dar mokslininkai… Dabar irgi tvirtinsite, kad nenorėjote pagrobti Akimirkos? Visas pasiruošimas nuo legendų nurašytas. Bent jau vienos jų. Pačios kvailiausios.
- Ką tu supranti šioj srity? Kokią teisę turi mus kaltinti?
- Jokios. Gal aš irgi norėjau pavogti Akimirką.
- Ką?
- Tu?
- Bet kaip?
- Nerėkit... Galvą skauda...
- Labai paprastai. Ji sunaikina jus, o aš prieinu ir įsidedu ją į kišenę.
- Išgraužk.
- Išgraužiau... Nepasisekė. Jūs būtumėt pardavę ją Kosmologijos institutui, tiesa? O aš būčiau pasilikęs sau. Atsiminimui. Netikit? Aš irgi.
- Kvailys tu, Sedrikai.
- Žinau. Aš apsigavau, nes laikiau jus protingais. Kaipgi, kosminio laivo kapitonas, garsus rigoristas ir filantropas, Taikos sergėtojas, pašlovintas visuose užkam…
- Gana.
- Kodėl? Tai juk tiesa. Tu, kapitone, šaunus vyrukas, tiesiog vyro etalonas. O Selma, nepaisant į jos verksmingumo ir šventeiviškumo – garsi kultūrologė. Ir Andrėja – geriausia Slaptosios policijos agentė šiame sektoriuje, bent jau todėl, kad visus kitus išgyvendino...
- Ką? Andrėja, tu..?
- Tai, aš. Aš. O tu tikrai manei, kad aš “National Geographic” korespondentė? Cha cha... Nuo kada žurnalistus į tokias operacijas įtraukia, kapitone?
- Bet kodėl aš nežinojau?
- Todėl, kad ne tu vadovavai ekspedicijai.
- Kaip ne aš...
- Markai, pasakyk jam. Visiems jiems. Ir dar pasakyk, šunsnuki, iš kur Sedrikas tiek daug žino?!
- Nusispjaut man ant Sedriko, ant jūsų policijos ir visos ekspedicijos.
- Bet juk tu visa tai pradėjai!
- Na ir kas? Tada aš buvau mokslininkas, puoselėjantis idėją išrasti patį stipriausią energijos slopintuvą supernovoms tramdyti.
- O dabar?
- O dabar aš kalinys praskelta galva! Ir turbūt amžinas kalinys. Jūsų dėka. Aš sakiau pirma sustatyti visas žvakes, o paskui uždegti? Sakiau. O ką padarė Selma? Pastatė visas, išskyrus vieną, ir ja ėmė uždeginėti likusias. Šilumos taškų grandinė sutrūkinėjo. Aš sakiau replėmis imti Akimirką? O ką sučiupote jūs, kapitone? Žynį už nosies!
- Bet jis kaip iš po žemių ten atsirado, tiesiog iš oro! Aš instinktyviai...
- Gerai jau, tai nieko nebegalėjo sugadinti. Vyšnaitė ant torčiuko. Migdolas ant pyragaičio su kalio cianidu. Spjaut. Taip jam ir reikia, išverstakiui, bet kokio galo tu išvis laikei reples rankoje? Tu turėjai padėti Andrėjai išlaužti spyną ir palaikyti dureles, kol aš paruošiu rezervuarą.
- Man nereikalinga diletantų pagalba.
- O taip, mes, diletantai, nespėjom net prisiliesti prie kapsulės, kaip viena profesionalė pražiopsojo, jog šitas juokdarys prasibrovė į salę, užkliuvo už maišo, kurį jūs palikote tiesiai ant grindų ir pabandė pašmaikštauti Prometėjo ir ugnies vogimo tema.
- O ką, nejuokinga buvo?
- Ne, nejuokinga!
- Visai nejuokinga!
- Ir net labai… neapdairu.
- Tu norėjai pasakyti – kvaila?
- Taip, taip, kvaila! Atsirado mat, Robinas Hudas...
- Užsičiaupkit. Galva perpus skyla... Na kodėl ne jums trinktelėjo, o man!
- Nusipelnei...
- Nenoriu su tavim ginčytis, Sedrikai. Nuotaika kažkodėl bloga. Ir apskritai, mane domina kas kita.
- Negi žinai, kaip iš čia išsigauti?
- Gal ir žinau, kolega. Tik va užmiršau.
- Kaip? Kodėl?..
- Todėl, kad jūs nuolat malate liežuviais! Kai tik mus čia įgrūdo, aš kai ką prisiminiau. Kažkokį žodį, ne, frazę. Susijusią su mūsų situacija.
- Kas nors iš legendų? Bet aš neprisimenu... Nieko konkretaus apie žu… apie dingusius ten nėra.
- Vargšeliai, jie nesusiprato aprašyti savo žūties laikraščiuose.
- Jei tu neužsičiaupsi, aš tave užčiaupsiu pats.
- Oho, ir kuo gi? Nejau savo kapitonišku kumščiu?
- Ne. Kapitonišku batu.
- Bravo, kapitone. Su juo taip ir reikia. Niekšas. Neįsivaizduojate, kokius bukus laiškus jis man rašė visą tą laiką, kol skridome. “Žaliaake furija, aš kasdien vis labiau kraustausi iš proto…”
- Kąą? Nerašiau aš jokių laiškų, tuo labiau, tokių seilėtų.
- Tai… aš rašiau.
- Kapitone??
- Na ką “kapitone”... Aš iš tiesų kraustausi iš proto. O tu iš tiesų furija. Atsiprašau.
- Jūs ir vėl. Jūs nenorite į laisvę, kaip suprantu?
- Norim, žinoma, norim!
- Tada netrukdykit man, jei jau nepadedat. Aš privalau prisiminti.
- Manai, mums padės kažkokia frazė? Kas joje, šifras?
- Nežinau. Bet juk ne veltui ją prisiminiau. Šmėstelėjo kažkur sąmonės pakrašty. Pala… Ten buvo vardas. Kažkieno vardas!
- Vieno iš mūsų?
- Ne ne... Ilgesnis ir… ir senoviškesnis. Iš “m” raidės.
- Iš “m”? Turbūt Montekristas? Kaip tik tinka. Niekas neturi su savim šaukšto? Tunelį kasim.
- Ir vėl tauški. Viešpatie, už ką man tai? Ne, ne Montekristas.
- Manerheimas?
- Mongolfjė?
- Montesori?
- Monmorensis?
- Oi, kuo čia dėtas Monmorensis… Kaip mums galėtų pagelbėti foksterjeras?
- Įkasti kam nors. Išrausti urvą. Gaudyti žiurkes – maistui.
- Kvailys.
- Tikrai taip. Man jau sakė šiandien. Tačiau aš visus pergudravau. Deja, ir save patį.
- Jei tik prisiminčiau tą vardą…
- Kapitone… Pasakyk man – kam? Ir kodėl tu nepasirašydavai?
- Kodėl... Drovėjausi. Aš juk tik... O jūs...
- Tu žinojai, kad aš..?
- Ne, ne. Bet jūs buvot tokia begėdiškai graži… Ir begėdiškai kandi… Aš bijojau. O dar Sedrikas vaikščiojo paskui kaip grandine prirakintas.
- Jis? Bet man niekad nepatiko šitas niekšelis, net kai maniau, jog jis archeologijos doktorantas.
- O aš ir esu archeologijos doktorantas.
- Nesikišk.
- Moriseti? Moriartis? Ave, Caesar, morituri te... Ne, visai ne tai.
- Bet tu juk kosminio laivo kapitonas, su tokiu svajoja susipažinti milijonai merginų.
- Su kokiu – tokiu?
- Stipriu, protingu, ryžtingu. Valdyti laivą...
- Nevaldau aš laivo!
- Ką?
- Kaip?
- Aš tik marionetė. Ak, net Slaptoji policija to nežino? Kas antras galėtų vadovauti tarpžvaigždiniams skrydžiams. Viską daro kompiuteris. Viską! Net jei aš norėčiau pasukti šalin nuo nustatyto kurso, - aš neišdrįsčiau. Jūs suprantate? Suprantate, kodėl mane paėmė į kapitonus, o ne kitus narsius vyrukus? Todėl, kad jie buvo narsūs. O aš  - ne. Jie tapo geologais, chirurgais ir ugniagesiais. O aš – kapitonu. Todėl, kad leidžiu spręsti už mane. Visada kažkam paklūstantis. Visada kažko vadovaujamas. Ir privalau tylėti ir vaizduoti herojų. Griežtą ir teisingą. Šššlykštynė.
- Makiavelis?
- Išgirdot dabar? Supratot? Ir atstokit nuo manęs! Aš - bailys. Nereikėjo sutikti su šita afera.
- Ne, ir ne Monteskjė. Ko jie vėl triukšmauja?  Kas per grupė, ir kaip aš tokią surinkau, žioplys. Argi su jais vaikytis Tylą?..
- Aferą? Mes juk visos Galaktikos labui. Visi privalo dalintis žiniomis ir pasiekimais.
- Selma, tu nuostabi. Nuostabi lengvatikė. Negi taip niekas ir nesuprato, kas yra Tylos Akimirka? Jūs lindot prie jos aklai?
- O tu ką supranti visame šitame? Kaukolyčių kasinėtojas. Avantiūristas! Aš visus metus sėdėjau archyvuose ir kaupiau duomenis apie vietinį fenomeną.
- Būtent - kaupei.
- Ne, čia net nėra jūros, kuo čia dėtas Mobis Dikas. Niekas atsitiktinai neturi analgino? Taip ir maniau.
- O ką aš su jais turėjau daryti, tavo manymu?
- Galvoti turėjai. Lyginti, skaičiuoti, kelti hipotezes. O ne aklai dėlioti į lentynėles.
- Mūsų Sedrikas, aišku, taip ir elgėsi: galvojo. Ir ką gi sugalvojai, gudročiau?
- Nereikia tulžies, brangioji seržante. Jei tik jūs klausysitės – prašau, klausykit. Dabar, remiantis kai kuriais spėjimais, vis vien.
- O kas toks buvo Meleagras?
- Senovės Graikijos herojus. Nieko ypatingo, vienas iš argonautų. Jau galiu pradėti? Patogiau įsitaisykite, ponios ir ponai. Antraktas baigėsi.
Mane čia vadino kvailiu, niekšu, avantiūristu, Robinu Hudu ir dar kažkuo. Įdomu – jūsų nedraugiški jausmai prabudo tik dabar. Laive mes buvome puiki kompanija, ar ne? Žinoma, aš į pasiuntinių delegaciją neįeinu, bet suvaidinau, kad “National Geographic” – mano mėgstamas žurnalas, o Andrėja – mano svajonių moteris. Kadangi ji buvo nepakartojama (prašau atleisti) bjaurybė, tai atsitrenkė kirvis akmenin. Visiems buvo linksma žiūrėti į mūsų kasdieninius spektaklius, net nesiginčykit. Turbūt išskyrus kapitoną, - jį kažkaip pražiopsojau. O dar stebėjausi, kokias čia užuominas manoji dama daro apie epistoliarinio žanro atgimimą… Taip kad mane jūs laikėte įžūliu, bet nepavojingu šmikiu. Negi toks galėtų ką nors žinoti apie jūsų slaptus planus? Šiaip, įsėdo tarpustotėj, eilinis keleivis, - tokių juk pilna laive. Bet aš visai ne atsitiktinai skridau šiuo maršrutu. Man buvo pavesta jus sustabdyti. Net jūsų gyvybių kaina. Jau nekalbant apie manąją.
- Nejau? Kodėl gi tu nepribaigei mūsų?
- Mane labiau domina, kas tau pavedė šią užduotį. Konkurentai? Bet Tarpgalaktinis Kosmologijos institutas tokių neturi!
- Taip, niekas daugiau neužsiima tokių mastų projektais. Laimei. Bet dar egzistuoja Ateities sargai.
- Na… Mitinė organizacija.
- Jei norit, aišku, galite laikyti ją išgalvota. Irato II kolonizacija nutrūko atsitiktinai. Legendinis Beselis kirmgraužos į Mažąjį Magelano debesį koordinates pametė atsitiktinai, imperatorė Veija mirė rengiamo perversmo išvakarėse irgi netyčia. Tebūnie. Neįtikinėsiu jūsų, nors šiek tiek ir apmaudu. Ką gi, nenorit – netikėkit.
- Palauk, tarkim, tokia organizacija yra, bet jei ji tokia slapta, kodėl tu mums apie ją pasakoji?
- O kuo tai galėtų pakenkti? Jūs žinote, kur mes?
- Kalėjime?
- Miklucha-Maklajus? Neee, ne duslu, kažkas skambaus, grėsmingo...
- Tyloje.
- Ką?
- Ką?..
- Taip, taip! Kodėl žyniai laiko Akimirką čia, pasaulio pakrašty, kodėl saugo kaip savo akį, - ne nuo žmonių juk, ne nuo mokslininkų, pirklių ir policijos. Tai žmones jie saugo. Nuo Akimirkos. Nes ji visus ryja ir niekada negrąžina. Ne žynys mus čia įgrūdo, negi buvo salės vidury kokia nors kamera? Jūsų vaizduotė ją sukūrė. Vėliau. Iš tiesų tai ji mus pasikvietė. Kaip gali pasikviesti bet ką – žmogų, namą, visą planetą, - patys galvokite toliau. Markas nuspėjo šią artefakto funkciją iš legendų ir pasakų. Jis tikėjosi valdyti galią, net nesuprasdamas, kas tai.
- O kas tai?
- Kaip jums atrodo, kas tai – tylos akimirka? Ramybės grūdas iš pasaulio pabaigos. Sekundė prieš didįjį Sprogimą. Materija, apsimetusi erdve. Arba atvirkščiai. Iš kur aš žinau! Niekas to nežino... O jei žyniai kadaise ir nutuokė, tai pasistengė pamiršti.

- Prisiminiau, viešpatie, pagaliau prisiminiau!

- Nereikia.
- Ne! Kas nors uždrauskit jam pasakyti...
- Markai, tylėk! Aš neištversiu!
- Nesakyk...
- Nereikia.
- Tylėk!
- Tylėk!!
- Bet aš juk prisiminiau, pagaliau prisiminiau, štai ji: “Dėl dievo meilės, Montrezorai, dėl dievo meilės! ".
2004-09-16 16:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 35 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-28 11:15
odeta
Svaičiojimai po pagirūų..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-16 10:11
nykštukas devintas
Dinamiškas toks - neprailgo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 19:19
Backspace7143
chrestomatinis KAIP reikia rašyti dialogus. mokykitės vaikai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 10:45
Sauleta naktis
visai įdomiai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-24 14:21
Kraupiai geras zhmogus
daug raidziu ir visos kazkur matytos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-29 18:07
ponas lama
Per daug skaitymo. Žodžiu, 1.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-30 08:45
Pasakorius
Oi man patiko, labai patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-19 17:07
Išeinu žemai nukelta galva
Po senienas pasikapčiau ir radau. Neblogas iš pirmo žvilgsnio. Vėliau nelabai supratau dialogų (kas ką sako), bet kūrinys užkabina priverčia paskaityti iki galo, sudomina ir atrodo labai trumpas, nors trumpu tokio ilgio kūrinio tikrai nepavadinčiau. Kūrinys kurį norisi skaityti dar, dar ir DAR.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-06 22:00
Patriot
Teisus Monstras - labiau panašu į spektaklį. Pamirškim Sci-Fi, nes along the way, kaip sakoma - nemažai neatitikimų. Kitaip neišsireikši... Oops...
Beveik visur perlenkta lazda, bet - prisipažinsiu - negalėjau atsitraukt, kol neperskaičiau. O tada pasirodė - per trumpai...
Ir dar...
'Ave, Caesar, morituri te...' - super. Čia sustojau ir juokiausi...
'Ateities sargai?' My oh my... Kaip ten - Icing on a cianide cake?
Cool...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-31 18:00
Tamsos Šešėlis
Ziauriai geras kūrinys. Ypač gyvi veikėjai ir jų dialogai. Iškart į mėgstamiausius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-28 11:34
Balandis
viena skruzdėlėlė
ačiū už kommentara
bet gaila, kad
labai jau trumpas
rašai labai ilgai
o kammai tavo
labai trumpi
pi pi
pi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-08 12:56
viena skruzdėlė
jo, čia aš pakankint kultūringus skaitytojus buvau sumanius:). persiprašau, labai persiprašau:)

bet džiaugiuos, kad kažkam įdomu buvo;] šiaip išties tai nėra 'stiprus kūrinys', bet man pačiai jis įdomus kai kurias sprendimais. o kai kurie tai tikrai eksperimentiniai, - kartais reikia pažaist.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-28 14:46
tylys
5 skruzdelės;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-28 13:44
ty
ty
bet jis įdomus. štai ką rašykai užmiršta- įdomumo kriterijų-vieną svarbiausių, mano durna nuomone.  man buvo įdomu jį skaityt. skirtingai nuo daugelio išgarbintų (galima pagalvot, kad čia vieno asmens klonų svetainė) š e d e v r ų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-27 20:35
Švelnus Jungas
Absoliučiai nekultūringai pateikti dialogai - sakau geranoriškai. Neįmanoma skaityti, nes autorius visiškai neracionaliai užkrovė skaitytojui dešifravimo užduotį (kokia ištara kam priklauso?), kuri absoliučiai bevertė. Tokiua atveju bevertis tampa ir pats publikavimo faktas, ir autoriaus rašymui sueikvotas laikas. Jis galbūt pateisinmas nebent kaip psichoterapinė priemonė, bet ne daugiau.  Tekstas primena dramos kūrinį, bet ir tuo atveju jis pateiktas absoliučiai nekultūringai (bespredielnai);)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-08-04 08:35
Tylusis monstras
Kapstaus po senienas. Dabar šį atradau. Pastarasis kūrinys kažkodėl labiau  tiktų į dramos kategoriją.
Tarp dialogų gerokai susimakalavau. Šiaip sunkiai atsekti kas kur ką kalba. Kažkoks neišbaigtumo įspūdis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-14 22:27
a pčy
tiesiog įdomu buvo skaityt, nesukant daug kiaušių-

šypt- nuo dėkingo skaitytojo-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-16 09:54
Edvardas
Šmaikštumo užtektinai, o turinys menkas – nei rimta pasaka, nei kas nors fantastinio. Trupinėliai iš to, kas jau matyta ir permatyta, girdėta ir pergirdėta. Yra bravūravimo ir gana pigaus. Daug nesuderinamumų. Imkim vaizduojamą „kosminį amžių“. Iki jo mum dar velnioniškai toli. Ir aš labai abejoju, kad ten ką nors begalėtų valdyti „šamanai“ ar kokie nors kiti panašūs padarėliai. Apskritai apie kokį nors naujumą ar kokią nors to idėją nematyti ir net nekvepia. Taigi reiktų atsitraukti ir nedaryti pigaus mišinio, kuris neina nei į vienus, nei į kitus vartus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-16 18:24
luPusai
nesuprantu... tikriausiai jei maždaug tiek prirašyčiau bele ko ir gaučiau keturis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-15 15:50
fallen star
hmm.. Painu..;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2 3
[iš viso: 52]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą